Praėjusią savaitę Tarptautinė trapistų asociacija į daryklų, turinčių teisę naudoti autentiško Trapistų alaus ženklą, sąrašą įtraukė 11-ąją daryklą. Dabar kartu su belgų Westmalle, Orval, Westvleteren, Achel, Chimay ir Rochefort, olandų La Trappe ir Zundert, austrų Stift Engelszell ir amerikiečių Spencer, oficialia trapistų alaus darykla tapo italų Tre Fontane. Skaityti toliau
Šiandien stato
Valgiaraštis
Facebook
Alus alus
Modesto blogas apie kolekcijas ir alų
Apie alųNaujausi komentarai
Boonville – vietovė Kalifornijoje, Andersono slėnyje, žinoma savo dialektu, vadinamu boontling. Buntlingas, labiau slengas, nei kalba, manoma, kilo vėlyvaisiais 1800-aisiais iš laukų darbininkų, kurie tam, kad papramogautų, sugalvojo savo egzotišką alternatyvaus žodyno rinkinį. Šiandien tik keletas šio ramaus vynuogių ir obuolių augintojų regiono senbuvių gali laisvai kalbėti buntlingu. Jei čia lankysitės, nenustebkite, jog kažkas jus pasveikins „Bahl hornin’“, kas reikštų „gero gėrimo“ ar „į svekatą“. Vynas šia kalba būtų „seep“, lokys – “leeber“, kava – „zeese“, vakarėlis, pobūvis – „tidrik“ o alus – „steinber“. 



Ar kas nors atsispirs pagundai paragauti alų, kuriuo etiketėje teigiama: „Šis šūdas yra tamsus, turtingas ir salykliškas šūdas. Geriausias šūdas, kurį kada nors bandėte, ir tai ne mėšlas.“ Doggie style, Pearl Necklace, Horn Dog, Raging Bitch – jei jūsų nenustebino tokie dviprasmiai alaus pavadinimai, reiškia neįsikirtote į jų reikšmę. Toks ciniškas sarkazmas – gonzo stiliaus daryklos iš JAV Merilendo valstijos
Ar jums kada nors gyvenime teko gerti alų nuogiems? Tas laisvės jausmas, išsivadavimas iš suvaržymų, atsipalaidavimas puikiai dera su alaus gaivumu. Tad kodėl nepasidalinus šiais jausmais su kitais, kurie, kaip ir jūs, yra laisvi nuo socialinių pančių (šiuo atveju – drabužių). 

Torunė – Marijos radijos ir meduolių kraštas, miestas su vienu didžiausių Lenkijoje senamiesčiu. Ir visai čia pat, vos keli žingsniai nuo pagrindinių turistinių įžymybių, įsikūręs Jano Olbrachto senamiesčio restoranas – alaus darykla.
Senų senovėje gyveno Norvegijoje Kjetil Jikiun, dirbo pilotu Skandinavijos avialinijose ir skraidė į užjūrius. 1997 metais jį staiga užvaldė maniakiška mintis užsiimti namų aludaryste. O ir darbo pobūdis leido aludarystės medžiagas pirktis JAV. Kjetilas lėktuvo bagaže parsiskraidindavo salyklą, mieles, apynius, elementariausią įrangą, ir, žinoma, pasidavė pražūtingai amerikietiškos kraftinės aludarystės įtakai su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis. 

Šimtmečius lager alaus gamybai buvo naudojami tie patys keli mielių kamienai, priešingai nei eliui, viskiui, vynui ar sidrui, kuriuose dėl plataus mielių padermių pasirinkimo galima išgauti įvairius skonio niuansus. Suomijos techninių tyrimų centre VTT buvo imtasi ambicingo projekto – sukurti hibridines lagero alaus mieles, kad būtų galima perteikti naujus skonius ir paspartinti alaus gamybos procesą. 



Didelio susidomėjimo sulaukęs 2011 metų bestselerio „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“ ekranizacijos debiutas nepaėjo nepastebėtas ir aludarių. Ažiotažu pasinaudojo škotų darykla Innis & Gunn, kuri pasiskelbė išvirusi alų „50 žalių atspalvių“. 