Elementarus kailiukų keitimo metas baigėsi, daryklos perėjo prie rimtesnio rebrandingo. Metų pradžia (o tiksliau – aludariai) džiugina keletu atnaujintų senienų.
Štai, neprabėgo nei 20 metų, Tauro Porteris vėl lentynose. Tiesa, nebe Vilniaus ir gerokai pasikeitęs. Pirmiausiai nudžiugino gražus reklaminis paveiksliukas: taurė su besitaškančiu alumi ir joje išryškėjantis šerno siluetas. Nežinia ką reiškiantis, bet labai gražus kiaulės su ragais įvaizdis 🙂
Senais senais laikais, kai tėvo barzda dar buvo ruda, Vilniuje veikė tokia darykla Tauras ir virė ji Porterį (7,2% alk.). Tą porterį 1994 metais Minske net kažkokiu medaliu apdovanojo! Tiesa, šis gėrimas porterį priminė tik sąlyginai, bet tais varganais tarybiniais-perestroikos-landsburgo laikais ir nesitikėjome nieko geriau. Pagal GOST 3473-78 porteryje turėjo jaustis salyklo ir vyno skonis, misos tankis turėjo būti 20%, alkoholio dalis masėje – ne daugiau 5%, brandintas 70 ir galiojantis ne mažiau 17 parų. Jei Pabaltijo respublikose jo buvo galima rasti nusipirkti, tai Sąjungoje buvo pakankamai reta rūšis.
Informacijos apie naują alų Tauro alaus svetainėje tėra labai menkai – na sunku darykloms su tais web puslapiais, sunku. Vietinis kompiuteristas nenori užsiimt ir išvis jo prie tos svetainės neprileidžia, o web „diazaino“ agentūras kol prisikviesi, žiū ir naujiena nebe naujiena. Na, bet nauji Kalnapilio- Tauro komunikacijos konsultantai (ak ak kokia ta lietuvių kalba išraiškinga) paruošė visą naujienlaiškį, pasakojantį kas tas porteris ir nuo kokių ligų jis gydo.
Nors porterio istorija naujienlaiškyje perpasakota iš angliškos wikipedijos, smagu buvo sužinoti, kad porteriai tai ne tie nešikai viešbučiuose ar geležinkelio stotyse, o Anglijos uostų krovikai, kurie dabar vadinasi dokeriais. Tai jie pamėgo stiprų, ilgai brandintą (dažnai statinėse nuo chereso ar portveino) tamsų alų. Kai Europoje paplito lagerai ir apatinės fermentacijos mielės, atsirado netikras, taip vadinamas Baltijos Porteris.
Tie, kam pasisekė, prie naujojo alaus gavo užkandėlę – „nevalgomu“ pavadintą 5 salyklų mišinuką su pasiūlymu atpažinti visas naujame aluje panaudotas salyklo rūšis: šviesųjį, Miuncheno, karamelinį, šokoladinį ir juodąjį. Nežinau, ar galutiniam vartotojui labai svarbu, kiek salyklų rūšių naudojama alaus virimui, bet ačiū už edukaciją.
Tauras. Porteris.
6,3% alk.
Spalva tikrai tamsi, beveik juoda. Graži puta. Kvapas būtų labai neblogas, karamelinis-degintas jei ne tas alkoholio dvelksmas. Laimei, ne toks įkyrus kaip buvo su paskutinėm Tauro naujienom. Ragaujam. Ups. Ne visai tai, ko tikėjomės. Kolegų iš Utenos, Kauno alaus, Volfo Engelmano ar kaimynų rusų ir baltarusių porteriai suformavo Baltijos Porterio įvaizdį kaip karamelinio, tiršto, salstelėjusio alaus. Ir še tau – alus nei saldus, nei smarkiai tirštas, kartokas, su dominuojančiu degintu salyklu.
Ar skanus, paklausite? Ir taip, ir ne. Su visa pagarba porterio istorijai, rūšies specifikai ir panašiem dalykam sakome: čia ne porteris. Gal jis ir porteris pagal apibrėžimą, bet pagal stereotipus – ne. Pavadinkite Tauras Juodas (ar prisimenat Ragučio Juodą?), labai netgi užskaitysim. Gi ieškodamas pasimėgauti baltijos porteriu būsiu smarkiai nusivylęs. Tačiau kaip juodo alaus šis Tauro variantas tikrai įdomus ir neblogas (o turim iš ko rinktis?).
Kaip bebūtų gaila, manome jog masine rūšimi Tauro Juodas aka Porteris netaps, ir dėl šios priežasties jis po kokių metų greičiausiai dings iš lentynų, bet ačiū už drąsius žingsnius.
O štai masinis tauro alus (dainuojame kartu!), kuris tikrai nedings niekur. Ir spyris Volfgangų Engelmangų apipelėjusiai smetoninei komunikacijai.
Utenos alaus darykla mini 35-erių metų jubiliejų – 1977 sausio 14 dieną buvo išvirtas pirmasis “Utenos alaus kombinato“ alus. Dar 1970 metais tarybinė valdžia Lietuvoje nusprendė statyti alaus daryklą. Tai turėjo būti moderniausia darykla visoje TSRS. Iš konkuruojančių miestų: Alytaus, Marijampolės ir Anykščių buvo pasirinkta Utena. Vienu iš kriterijų buvo kokybiškas apylinkių vanduo. Darykloje buvo sumontuota čekoslovakiška įranga, didelė broliškos čekoslovakijos specialistų brigada su šeimomis Utenoje įsikūrė tuometinėje TSRS 50-mečio gatvėje pastatytame naujame name „užsieniečiams“, kuris iš karto buvo pramintas „Čekų namu“.
Pirmajam Utenos alui pasiekus parduotuves, jo iškart neliko, o vėliau dar ilgus metus prie gamyklos vartų rikiuodavosi besitikinčiųjų sulaukti „deficitinio“ alaus eilės.
Dabar, po 35 metų, jau kelintą kartą į Lietuvą atvyko Jiří Tomášek, tais metais už virimo cecho vario katilų įrengimą atsakingas inžinierius. Kadangi Jurijaus vardo lietuviai niekaip teisingai parašyti nesugeba ir kiekvieną kartą jį pakrikštija vis kitaip, pavadinkime jį tiesiog Jurgiu. Lietuva Jurgiui svarbi ir dėl kitų priežasčių – būtent Utenoje jis vedė jauną mokytoją Tatjaną, ankstesnio darbo Minske metu sutiktą merginą.
Jubiliejaus proga Utenos aludariai nusprendė… ne, ne, deja, ne atkurti pirmąjį Utenos Žigulinį. Tokį, kokį pagal tarybinį GOST‘ą prieš 35 metus jį išvirė Jurgio kolega Jozefas Koprživa. Tiesiog marketingistai nusprendė, kad laikas rebrandinti ir pabranginti pigiausią (bet ne prasčiausią) alų iš daryklos asortimento.
Rebrandingą sekančios viešųjų ryšių ir reklaminės kampanijos, iš tiesų, mane kaskart stebina. Vadinasi, iki šiol virė alų iš apynių, augančių Utenos patvoriuos, nesilaikė temperatūros rodiklių ir fermentacijos technologijų? Paskui nusprendė, kad jį reikia pagerinti ir išvirė geresnį ir laikydamiesi technologijų? Tai dabar, išeitų, verda gerą Pilsener, bet kitos rūšys vis dar nekokios? O po kelių metų tas geresnis bus dar pagerintas? Kaip sau norit, bet naujiena Utenos Pilsener nepavadinsime.
Tačiau pažiūrėkime, ką turime butelyje.
Pirmas žvilgsnis į pakuotę: žalias Utenos stiliaus butelis (dar viena nelaimė keitykloje), žalias kamštelis (džiaugsmas kolekcininkams) ir žalia etiketė. Tiesa, Utenos etikečių konservatyvumas čia vis dar ženklus, darykla leidžiasi į eksperimentus nebent su skardinėmis, – tie patys feikiniai medaliai, inžinieriaus Jurgio parašas ir kažkoks raudonas teškalas su anglišku tekstu. Prie ko ten anglų kalba, nesigilinkim. Dizaineriui, turbūt, trūko kažkokio akcento, o čekiškai ar lietuviškai nelabai mokėjo.
Utenos Pilsener
4,6% alk.
Taurėje aukso spalvos alus žaižaruoja burbuliukais ir .. dvelktelia specifinė Utenos alaus smarve. Tikrai ne tiek žiauriai, kaip koks bespalvis Utenos Utenos, bet niekaip neįtikinsit, kad tai Žateco apynių dėka. Laimei, ji nėra labai juntama ir alaus perdaug negadina. Pats alus lengvas, šiek tiek karstelėjęs (galėtų ir daugiau) ir neužpuolantis gėriko skoniais, kvapais ar kitom įmantrybėm. Paprastas neblogas pilseneris, vasarą būtų visai geras, jei nepages iki to laiko.
Ir pabaigai eilinė Kalnapilio skardinės metamorfozė. Daryklos fanai jau dabar gali spėlioti, kokis bus kitas skardinės dizainas, energingiausiems pažadėtas tokio vieno gamintojo (nereklamuosim čia tų graužtukų) planšetinis kompiuteris.
užskaitom postą 🙂
o as neuzskaitau, nes tokiu kaip Svyturys, Utenos, Tauras, Kalnapilis, netgi Fortas ar Volfas Engelmanas jau pora metu negeriu ir neskaitau alumi. Sekmes degustuojant, ragaujant ir aprasant „alaus skonio“ gerimus, bet ne alu.
Susierzinusiam:
Viskas cia ok. Idomu, kad apraso ir ta visa sintetini alu. Bent zinosim ar kas pasikeite pas tuos alaus magnatus. Juolab kad pas mus tu alaus naujienu beveik nera.
kad tokie aprasymai tik papildomai reklamuoja tokius gamintojus ir zmogus kuris pirko panasu „alu“ ir toliau ji sekmingai pirks, nes mazieji gamintojai jam ne lygis.