Vis dažniau lentynose randame alų, kurio etiketėse nurodoma, jog jis “riboto leidimo”. Marketingo specams, tikriausiai, atrodo, jog tokiu būdu jie pabrėžia produkto išskirtinumą ir unikalumą? O gal tai tiesiog nepasitikėjimas savo produktu: neišpirks – daugiau nebevirsim, išpirks, išvirsime dar? Ir visas ribotumas sąlygotas tik paskaičiavimais, kiek tokio eksperimento gali nupirkti, kad ir koks unikalus jis bebūtų? O penkiolika tonų tai jau „ribota partija“? Iš tiesų ribota partija, kol kas pavadintume galbūt tik vienintelį Švyturio 20 statinių alų. Bet kad ir kaip ten bebūtų, šį kartą mūsų apžvalgoj puikuojasi net keletas subjektų, ženklinančių save labai ribotais.
Vilkmergės Senovinis Grand Cru
Alk. 5,6%. Pradinis tankis 14,6%. EBC 30. IBU 27. Brandinta 6 mėn.
Dar pavasarį Vilkmergė pristatė altbier stiliaus alų Senovinis, na o į 3 jo tonas pridrožė ąžuolo drožlių ir pusei metų paliko brandintis. Rezultatas – išskirtinis daryklos alus, pavadintas Grand Cru. Jei vynui toks pavadinimas reiškia aukščiausios kategorijos klasifikuotą prancūzišką vyną, alui gi jis naudojamas aludario nuožiūra.
Taigi, kad alus tikrai būtų išskirtinis, visų pirma reikia prabangios pakuotės. Tokios, kad nesuprastum, 15 litų sumokėjai už ją, ar už alų. Taip pat reikia pasirinkti prekybos tinklą, kuriame yra pats nykiausias alaus pasirinkimas (IKI), kad nebūtų konkurencijos. Na o pats alus.. ar jis dar kam įdomus?
Ramūnas Blazarėnas, „Vilkmergės“ alaus direktorius. Organizatorių nuotr.
Eksperimentai visada gerai, ir tokia nedidelė darykla, kaip Vilkmergė tikrai galėtų drąsiau eksperimentuoti. Ne su pakuotėmis, su alumi 🙂 Dabar gi ganėtinai neblogas alus pristatomas kaip kažkoks vienkartinis išskirtinis stebuklas. Va čia jau pakuotė ir turinys prasilenkia. Ko aš tikėčiausi iš tokio alaus? Antrinio fermentavimo butelyje (kai butelyje likusios mielės toliau brandina alų) ir atitinkamai didesnės alkoholio koncentracijos. Toks alus turėtų geromis sąlygomis išsilaikyti penketą ar daugiau metų ir nuo to tik pagerėti.
Skirtingai nei Švyturys, brandinęs alų tikrose viskio statinėse, kurios buvo panaudotos tik vienintelį kartą, Vilkmergė, greičiausiai, pasinaudojo paprastu ir nebrangiu būdu suteikti alui ąžuolo statinės aromatą. Tos ąžuolo drožlės jau nėra naujiena, Raudonų plytų alus Nežinomas krantas pirmą kartą jas pristatė Lietuvos publikai. Tiesa, rekomenduojamoje pateikimo temperatūroje (8-10oC) ąžuolas tikrai menkai jaučiasi. Nežinia, kodėl čia taip sugalvota, bet tikrai siūlytume šį alų gerti kiek šiltesnį.
Paprastas Vilkmergės Senovinis alus, brandintas 28 dienas, kaip ir priklauso jaunėliui, yra „lengvesnis“ ir gaivesnis, nedaug šviesesnis, kiek siauresne skonių palete. „Senolis“ turi daugiau tvirtumo, patirties, nors visgi palyginus slabnas, tikriausiai vaikystėje daug sirgo..
Dėl gražios pakuotės ypatingai tinkamas pakišoms 🙂
Butautų dvaro Šokolado juodasis
6% alk.
Nors šokolado į alų ir nebuvo dėta, nereiškia, jog nepajusite jo skonio. Deja, šokoladas kai kada būna ir pieniškas (čia kaip nealkoholinis alus – vaikams…) arba šiaip kažkoks erzacinis riebalų darinys, kurį tik „šokolado produktu“ būtų galima vadinti. Aš, pavyzdžiui, mėgstu bent jau 70% šokoladą ir saldintą minimaliai.
Taigi, Šokolado juodąjį vadinčiau patikusiu, ir degintas salyklas visai vietoje, tik jei ne vienas bet… šiek tiek per daug saldumo. Tiesa, jis tikrai nėra toks katastrofiškas kaip keletas kitų šios apžvalgėlės rūšių, bet visgi. Jei jūs mėgstate šiek tiek saldžiau, verta ragauti.
Kur verdamas pats alus, kaip visada pas Aukštaitijos bravorus, visiškai neaišku. Etiketėje nurodomas pardavėjas: „Taruškų alaus bravoras“.
Biržų alus. Dorto
Alk. 5,7%. Dortmunder Lager
„Salstelėjusį skonį suteikia žirniai“. Kai kas sako, kad žirnius (kokiam tai 19 amžiuje tiek Lietuvoje, tiek Anglijoje, tiek kitur) dėdavo į alų dėl žaliavos pigumo, kai kas – dėl standesnės putos. Maiklas Džeksonas 1995 metais stebėjosi Ragučio Širvenos alumi, kuris buvo verdamas su žaliais žirniais. Visgi žirnių naudojimas alui yra gana retas dalykas. Kaip bebūtų, ar tas saldumas nuo žirnių, ar nuo miežių, čia jo tikrai per daug. Čia tokia Bižų alaus mada, ar pataikavimas regiono publikai?
Alus gana salykliško kvapo, tvirtas, juntamas apynių kartumas.
Kaip praktiškai visam Biržų alui, taip ir šiam labai trūksta karbonizacijos.
Biržų alus. B&B
Alk. 5,6 %. Specialiosios technologijos lageras
Alus su žolelėmis, turbūt iš čia ir ta „specialioji technologija“, kuri iš principo nepasako nieko, bet va tokie jau tie lietuviški reglamentai. Tačiau tiems, kas naudoja visokius high-gravity, nesalyklines žaliavas, maltozės sirupus ir kitus būdus alui atpiginti, tai, tikriausiai, būna „tradicinė“ technologija…
Ką gi reiškia pavadinimas? Bed and Brekfast? O gal Biržai and Beer? Ir kokios gi tos žolelės, jei sudėtyje nurodyta tik kalendra ir kanapių sėklos? Dar, sako, dėta ir rugių salyklo. Tikras alus – galvosūkis. Keistas bandymas, nors šį kartą alaus saldumas gal visai ir pritinka prie viso to herbariumo.
Volfas Engelman. Diesel Gold
Alk. 5%
Neribotos partijos alus. Beveik bespalvis (ir beskonis). Puskit, kiek kepenys neša.
Vilniaus alus. Lengvas vasaros alus
Alk. 4,8%
„Taip pavadinome šį alų vien dėl tos priežasties, jog paragavus jo skonis primena tas lengvas ir šiltas vasaros naktis su draugiškais pokalbiais ir pakilia nuotaika.“
Salyklinis. Saldus ir karstelėjęs. Dėl tokio savo derinio primena limonadą su sacharinu – bjauriu karstelėjusio skonio saldikliu. Brrr…
Raudonų plytų. Zombis tundroje
Alk. 6,66% (velniško stiprumo). Plato 14,3%. EBC 34. IBU 14.
Raudonasis elis.
Alus su istorija. Viskas prasidėjo vieną rugsėjo pilnaties naktį, kai Algirdas Kaušpėdas Raudonų plytų alaus dirbtuvėse išvirė zombių alų. Na, gal ne tiek išvirė, kiek papozavo žurnalistams.
Skambant „Zombiams“ alus beveik mėnesį brendo, kol per kitą pilnatį buvo pristatytas publikai. Kaip jau supratote, šis alus yra skirtas „Anties“ trisdešimtmečio koncertams. Lauksim, kada NTAKD prisi… kabins.
Buteliukų apipavidalinimas džiugina, sukurtos net keturios skirtingų dizainų etiketės. Helovinui – pats tas.
Imame ragauti, džiugesys netrukus baigiasi. Alus vidutinio kūno, išlenda alkoholis (gal reikėjo pabrandinti iki kitos pilnaties?) ir nuobodus karamelės skonis. Legvai saldus, apyniai ir salyklas dera neblogai. Bendrai vertinant, normalus alus, tačiau iš Raudonų plytų (ir už 4Lt/0,33 kainą) tikėjomės daugiau.
Kauno alus. Trakų pilies
Alk. 5,7%
Kauno alus patyliukais vis išleidžia naujas rūšis „swing top“ buteliuose už pakankamai nedemokratišką kainą. Kai kas juos vadina „su keramikiniais kamščiais“, bet kad toje plastmasėje keramikos visai nerasta. Pasak etiketės, tai yra Premium alus, tačiau, išskyrus Maironio citatą, daugiau nieko įdomesnio joje nerasite.
Trakų pilies alų tikrai galima pavadinti geru, ne tik Kauno alaus produkcijos kontekste. Lengvas, šviesus, apyniai ir salyklas maloniai dera. Pirktume dar, jei ne kaina.
Tiesa, darykla persidarė savo internetinę svetainę. Gal geriau nebūtų atnaujinę, senoji bent pasikraudavo… bet jei palauksite porą minučių, užsikraus ir ilgai lauktas 13 megabaitų alaus putos video, po kurio galėsite naviguoti toliau. Fail.
Utenos. Čili porteris
Alk. 7%.
Sudėtyje: džiovintos slyvos, rūkytos slyvos, džiovinti čili pipirai.
Na gerai, užteks jau keikti Utenos alų už miltelius ir juppį nesiskutusiam jaunimui. Šį kartą norime pagirti. Nors Utenos Porteris niekad nebuvo pats blogiausias pasirinkimas, bet čia turime paturbintą jo variantą su visokiom kokiom slyvom ir 95 kilogramais čili pipirų. Pipirų rūšis – Mulato, perduokit kreatyvčikams, kad šie pipirai būna žalios-rudos spalvos ir visai kitokios formos, ir atrodo va taip (paveikslėlis dešinėje), o ne kaip jūs piešiate savo reklamose.
Čili yra tiek, kiek reikia, nei pamažinta, nei persistengta. Malonus slyvų kvapas ir dūmo skonis. Pipiriukai lengvai juntami poskonyje. Valio valio, karamelė ir saldumas savo vietoje. Nedaug, bet, deja, juntamas alkoholis. Labai verta ragauti. Smarkiai neatšaldykite, geriau atsiskleis skoniai.
Ir jei tas „ribotas partijas“ planuojate virti dažniau, geriau pavadinkite alų sezoniniu.
Volfas Engelman aliumininėje taroje
Pižonams, kuriems stiklinis butelis ir skarba nelygis, o taip pat kolekcionieriams Volfas Engelman siūlo dvi savo alaus rūšis aliumininiuose 0,33 l buteliukuose. Tokiai avantiūrai įgyvendinti prireikė alų išpilstyti Vokietijoje, Pomona Kellerei įmonėje, kažkur netoli Hanoverio. Buteliuko forma primena tradicinę. Jeigu dar koks nors užrašas sviestų ultraviolete, gal visai butų fun gerti jį klube? Jei sugalvosite geresnių tokios taros praktinio pritaikymo būdų, parašykite. Kaina besidomintiems: 4,5 Lt. Nepykit, eurais neperskaičiuosime.
tik nesijuokite garsiai – bet patys birzu alaus marketingo atstovai isaisikino kad B&B reiskia birzu bravoras, o & idejo, nes BB nelabai ziurejosi ir skaitosi kai byby…
Laukta apžvalga. Dabar pastebėjimai: „Zombiai“ gal kiek netikėtai labai patiko ir ne man vienam (gerti kambario, tiksliau kolonėlės temperatūros). Vilkmergės „Senovinį“ laikau labai neblogu, o „Grand Cru“ nesamonė, nors ir graži. Butautų „Šokolado juodą“ labai skaniai sugėriau, saldumo man nebuvo perdaug (nors šokoladą mėgstų 82 %), kaip visada butautų anonsų ir reklamos nulis, radau atsitiktinai. Utenos „Čili“ buvo mano pirmas „Utenos“ butelis, už kurį, per paskutinius gal 12-ą metų mokėjau pinigus. Ir sakyčiau buvo verta – pusė butelio degustavosi labai skaniai, bet padarius gal 15 min pertrauką, gėrėsi kaip džiovintų slyvų nuoviras; dėl pipirų išvaizdos pastebėjimo riebus pliusas pingvi.com . Bet jau kas epic fail tai Biržų „B B“ alus (bandau įsivaizuot kaip jie kūrė tą pavadinimą, bet net girtas neįsivaizduoju) ir Kauno alaus svetainė (net visai neturėdamas tokios vis tiek „jokiosi“), man užsikrovė per pusę minutės :), bet jei tai nebūtų iššūkis, bučiau spėjęs išjungt kiokius 15-20 kartų. Stengiausi ten joj viską apžiūrėt, bet viskas atrodė kaip antro kurso kursinio teorinė dalis, nors vaizdas bandytas lyg ir daryt pagal naujausius hipsterinius standartus. Ir šiaip pabandžius viską mintyse įsivaizduoti be jau žinomo konteksto, pavadinimai: Dorto, B&B, Diesel Gold, Trakų pilies Premium, Balta Limited… WTF?
Utenos Porteris Čili. Pirmas pojūtis ragaujant – priskrudintas (ir per daug) karamelinis salyklas…kaip pridegęs blynas keptuvėj…kai užuodi alaus kvapą , tai galima pafantazuot, kad yra aprašyti džiovintų slyvų kvapai ..čili na čia, jau nebent išgėrus tokius kelius butelius ..tada jau daug fantazijų (o gal skonio ir realybės praradimo ). Deja klasikinis Utenos Porteris labiau rekomenduotinas vartojimui. Kaip sakoma – skonis ne pas visus vienodas.
Biržų Dorto ir Grafo yra puikūs. Dorto – tikras Dortmunderis, nepaisant vokiškam alaus grynumo įstatymui prieštaraujančio žirnių naudojimo. Šis alus labai gerai atitinka savo stilių. Grafo vienintelis nedidelis trūkumas yra kiek per žema karbonizacija. Jei ji būtų didesnė, kukurūzinis saldumas nelįstų taip stipriai į priekį ir pats alus taptų dar malonesnis, nei yra dabar. O štai BB neypatingas. Ar dėl visokių kalendrų ir kitų labai netipinių sudedamųjų dalių naudojimo ar dėl dar kažkokių priežasčių jo karbonizacija itin maža. Raudonų plytų alus mano akimis yra silpniausias iš visos serijos. Jei kas ir neišbandys, tegu nesigraužia, nieko neprarado.
Utenos Porteris – puikus alus, o šitas Cili Porteris – košmaras. Aš jame laus skonio neradau.
Butautų Šokolado juodasis – puikus alus, daugiau tokių naujienų.
Kauno Trakų pilies – vienas geresnių šviesių alų rinkoje. Būtinai paragaukite.
Kitų kol kas neregėjau negirdėjau. Ačiū už naujienas, ieškosim, nes vis mažiau lieka neišragautų rūšių.
Dėkui už naujausias žinias. Ryt bėgsiu šokoladinio ieškoti!