Mes visi galbūt pasvajojame apie alkoholio rojų, bet vienas žmogus praleido didžiąją dalį savo gyvenimo, bandydamas realizuoti tokią svajonę. Tai yra jo istorija. Istorija apie kurortinį miestą, visiškai skirtą gėrimo kultūrai, kur alkoholis būtų mėgiamas, gerbiamas ir vartojamas.
Mel Johnson mėgo išgerti. Jaunystėje jis buvo aplankęs nemažai geriančių miestų: Niujorką, Dubliną, Havaną, Rio, Barseloną, Naująjį Orleaną ir Paryžių. Bet šių miestų gėrimo kultūra buvo nepakankama, jis norėjo kažko daugiau. Melas buvo metęs Harvardo universitetą ir tarnavo ginkluotosiose pajėgose, bet po Antrojo pasaulinio užsiėmė savo svajonių miesto BoozeTown kūrimu.
Miestas turėjo turėti nesuskaičiuojamą daugybę barų ir naktinių klubų, kiekvieną skirtingo stiliaus. Melas buvo smulkmeniškas ir planavo kiekvieną detalę. Gatvės pavadinimai čia turėjo priminti alkoholį, pvz. Džino keliukas, Burbono bulvaras ar Škotško viskio gatvė; judanti šaligatvių sistema turėjo pristatyti sunkiai judantį pilietį namo (ar į kitą barą); didžioji dalis alkoholio turėjo būti verdama ir distiliuojama mieste; kiekvienas baras turėjo dirbti 24 val. per parą, septynias dienas per savaitę; gėrimai leidžiami visur, net bankuose ir šventyklose; miestas turėtų savo valiutą, BoozeBucks; būtų nuosava policija, kuri padėtų pavargusiems gėrikams; na o vaikams būtų draudžiama patekti į vidų – jiems už miesto ribų būtų įrengtas didelis priežiūros centras. Jis tikėjo, kad mieste gyvens garsūs menininkai, rašytojai, aktoriai. Miesto viduryje būtų aukštas pastatas, suformuotas kaip martinio stiklinė, kurioje Johnson turėtų savo namus ir štabą.
Savo miestui Melas žvalgė vietas vidurio Amerikoje, šiaurinėje Nevadoje, ir salose greta vakarų Meksikos pakrantės. Jis paveldėjo savo turtingo tėvo pinigus, tačiau kapitalo reikėjo gerokai daugiau, todėl buvo ieškomi dosnūs rėmėjai. Vietoje diagramų, projektų ar lankstinukų, kuriuos būtų galima pristatyti investuotojams, buvo išspausdinti atvirukai, servetėlės, neegzistuojančio miesto barų meniu ir degtukų dėžutės su BoozeTown emblema ant jų. Melo skaičiavimais miestui sukurti reikėjo 5 milijonų dolerių (apie 40 milijonų šiuolaikiniais pinigais). Ne tiek daug lyginant su Disneilendu, kuris kainavo apie 17 mln. Kartais atrodė, jog pinigų pakanka ir netgi buvo nurodomos konkrečios miesto atidarymo datos. Tačiau labai mažai žmonių savo pinigais rėmė projektą. Melo ekscentriškumas ir nepastovumas o taip pat investitorių trūkumas galutinai sužlugdė idėją. 1960 jis pasidavė, pateko į ligoninę, kur buvo diagnozuota paranojinė šizofrenija, ir po kelių metų mirė.
Jūs galite įsivaizduoti save važiuojantį plentu „pusiaukelėje į niekur“ ir matantį kaip horizonte iškyla milžiniška martinio stiklinė, pamojanti jums, kad atvyktumėte į BoozeTown, “kur visuomet yra Laimės valanda”….
Pagal Modern Drunkard Magazine
