Sako, jog prieš keletą tūkstantmečių alų virdavo tik moterys. Kuo gi mes dabar blogesnės? Visoms kolegėms, kurios norėtų pasijusti vikingų žmonomis, valdančiomis alaus daryklą, skiriamas šis straipsnelis apie tai, kaip aš viriau savo alų ir kas gavosi po to.
Perspėju silpnų nervų vyrus: nebandykite to pakartoti patys! Taip pat neverta bandyti jei neturite laiko ar turite smalsius vaikus (mėtančius pieštukus i fermenterį), naminius gyvūnus (įskaitant tarakonus) ir šiems jūsų eksperimentams nepritariančią antrąją pusę.
Prieš imantis darbo, verta pažiūrėti ką nors nuotaikingo, kadangi geras nusiteikimas – vienas svarbiausių faktorių! Kad ir štai tokią reklamą:
Visam šitam savo alaus virimo reikalui man prireiks krūvos puodų, puodelių, vamzdelių ir dar visokių įrankių. Todėl, kad nešvaistyčiau laiko ir pinigų, rašau geram pažįstamam, kuris visus šiuos rakandus turi, ir tariuosi dėl virimo datos:
MetaA: Labas rytas. Va, supjaustau kelis baravykus džiūt ir atvažiuosiu išsivirt alaus, ar būsi?
Dėl virimo sutarta, dabar keliauju į Savas alus pirkt ingredientų. Tiesą sakant, nelabai žinau, ko man reik nupirkti, bet mane patikino, kad ten viską ir paaiškins. Taip ir buvo. Sandėliuko (nes kaip tai nelabai panašu į parduotuvę) šeimininkas Marijus, labai geranoriškai imasi uždavinėti painius klausimus. Ar aš virsiu iš ekstrakto, ar iš grūdų? Ar noriu labiau salyklinio skonio, ar apyniuoto? Ar tamsaus, ar šviesaus?
Oi, na aš noriu natūraliai, ne iš miltelių. Ir nelabai kartaus. Ir nelabai blyškaus. Ir šiaip, skanaus. Marijus surašo receptėlį, sumala, sutraiško, pasveria ir supakuoja viską, ko reikia. Galima keliauti virti alų.
Čia receptėlis, jei kas norėsit, galit pamėginti atkartoti.
Čia daugmaž visa ta įranga, kurios jums prireiks alui išvirti. Iš karto atsiprašau, nuotraukos pasiskolintos iš pingvi.com archyvų, tai jei kas neatitiks, vadovaukitės tekstu.
O čia, ką gavau Savam aluje: maišelis traiškyto salyklo, apyniai ir mielės.
Pirmiausia reikia susirasti didelį puodą. Kur verdate cepelinus. Kokių 28 litrų. Imame vandenį santykiu 1 litras vandens kilogramui salyklo (tų traiškytų grūdų). Cepelinai čia šiaip, dėl vaizdumo. Jų dėti nereikia. Vandenį kaitiname maždaug iki 70-72oC, supilame ant salyklo šaltkrepšyje, ir visa ta košė gerai išmaišoma.
Košės temperatūra turi nukristi iki 66-67oC. Nei daugiau, nei mažiau (nebent recepte nurodyta kitaip). Jei kas, galima dar šiek tiek įpilti šalto ar karšto vandens. Dabar tai jau nebe košė, bet mentalas. Kadangi mentalas salinsis valandą – pusantros, šaltkrepšis reikalingas tam, kad košės temperatūra nukristų kaip galima mažiau.
Kol vyksta salinimas, galima pažiūrėti ką nors linksmo.
Praėjus valandai, visa košę iškratome į indą su filtru dugne.
Papildomai užpilame karšto vandens, maždaug 85oC. Svarbu, jog po šios procedūros mentalo temperatūra nepakiltų aukščiau 74-76oC. Kadangi reikės ištekinti apie 23 litrus misos, reikalingą vandens kiekį galima paskaičiuoti atėmus supiltą vandens kiekį salinant ir pridėjus maždaug 1,4 litro kilogramui salyklo. Kadangi visas vanduo netilpo, tekinant palaipsniui supilame likusį 75oC temperatūros vandenį.
Tekinam lėtai, apie valandą, pirmus kelis ištekintus litrus supilame atgal – jie tekėjo gerokai drumzlini.
Ištekinti 23 litrai misos užverdami puode nuo cepelinų. Virsime valandą. Žiūrime į receptą, kada dėti apynius. 60 minučių reiškia, jog apyniai dedami vos tik užvirus, 5 minutės – antras apynių maišelis dedamas likus 5 minutėm iki virimo pabaigos, t.y. po 55 minučių. Apynius patogu virti kojinėje, o jei gaila paaukoti savo kaproninę pėdkelnę, Savam aluje yra tam skirtų maišelių.
Kol misa verda, rehidratuojame mieles – sausos mielės suberiamos į sterilią stiklinę su šiltu (~27oC) virintu vandeniu ir po 15-30 minučių išmaišomos.
Likus kelioms minutėms iki virimo pabaigos merkiame gyvatuką. Juo cirkuliuos šaltas vanduo iš čiaupo.
Galima vėsinti ir kitais būdais, vieni jų ne tokie efektyvūs, kiti – pernelyg komplikuoti.
Misa atšalo iki 20oC, pilame ją į fermentavimo indą. Va, taip gražiai, kaip paveiksliukyje.
Kuo šio proceso metu pateks daugiau deguonies, tuo geriau.
Su įmantriu prietaisu, kuris kartais vadinamas hidrometru, kartais areometru, pamatuojame cukraus kiekį mūsų misoje. Tai bus pradinis tankis (OG). Jei gavosi, kaip recepte, plojame rankutėmis. Jei mažiau… nieko tokio, bus silpnesnis alus.
„Užduodame“ mieles. Taip mūsų seneliai sakydavo, kai sudėdavo mieles alui ar raugą duonai.
Šiai dienai tiek. Belieka fermentatorių pastatyti į vėsų (16-22oC arba kaip nurodyta ant mielių pakelio) kampą, įkišti burbuliatorių ir eiti plauti puodų.
Atlikusį salyklą (saladiną) paprasčiausiai išmetame, sumaitiname vištoms ar iškepame sausainiukų. Nuleisti panaudotą salyklą į klozetą nelabai gera idėja.
Maždaug po paros burbuliatorius ima garsiai kalbėti ar net spjaudytis. Puiku, reiškia mūsų alus jau rūgsta. Palikime jį ramybėje 10-14 dienų. Saugoti nuo vaikų!
Praėjo dvi savaitės. Hidrometru pamatuojame galutinį tankį (FG) – dabar galime žinoti, jog mūsų alus jau tikrai išrūgo o taip pat paskaičiuoti, kiek alkoholio laipsnių jis turės.
Laikas pilstyti alų į butelius. Nuo to momento, kada nukėlėte misą nuo viryklės, viskas, kas liečiasisu alumi, turėtų būti kaip įmanoma išdezinfekuota, todėl išplautus butelius aš dar iškaitinau orkaitėje. Kadangi mūsų mielės suvalgė viską, kas joms pasirodė valgoma, tam, kad butelyje būtų šiek tiek „gazo“, teks papildomai įdėti 5-7 gramus cukraus litrui alaus. Lengviausias būdas – atsargiai perpilti alų į kitą indą, ir ištirpinti reikiamą kiekį cukraus sirupo stengiantis, kad šio proceso metu būtų kuo mažesnis alaus kontaktas su deguonimi. Kiek komplikuotas būdas – reikiamą kiekį cukraus įberti į kiekvieną butelį.
Išpilstome per baisiai patogų ir nepakeičiamą prietaisą – vamzdelį. Belieka butelius užkimšti ir savaitei kitai palikti šiltoje (kambario temperatūros), tamsioje vietoje. Vėliau galite perkelti į rūsį (~12oC).
Palaukite. Dar alus „nepasiruošęs“ ragavimui, jam reikia subręsti. Teks apsišarvuoti kantrybe. Priklausomai nuo recepto, laukti gali tekti nuo poros savaičių iki kelių mėnesių, bet įprastai alus jau tampa geriamu maždaug po mėnesio nuo išpilstymo.
Paklausite, kiek ilgai mano alus gali stovėti nesugedęs? Na, tiek jis vis viena neišstovės, nes bus išgertas 😀 Visgi daug kas priklauso nuo recepto ir to, kaip kokybiškai ir švariai alų išvirėte, bet jei laikysite tamsoje ir vėsiai, dauguma alaus rūšių nesuges metus ar ilgiau.
Ir paskutinis dalykas, kuris dažniausiai prisimenamas, kai jau būna vėlu: nesupilkite į bokalą ir pasistenkite nesuplakti mielių ir nuosėdų, kurios liko butelio dugne, jos sugadins ne tik jūsų alaus išvaizdą, bet ir skonį.
Į sveikatą!
Ar apsimoka virti savo alų? Jei nevertinsime kūrybinio pasitenkinimo virimo metu ir malonumo ragaujant bei sugaišto laiko ir įrangos amortizacijos, mano receptas kainavo štai tiek:
Ingredientai (Savas alus) – 46 Lt
Elektra – 2,70 Lt
Dujos – 2,50 Lt
Vanduo (įskaitant plovimus ir misos šaldymą) – 2,20 Lt
Iš viso: 53,40 Lt / 20 litrų alaus.
