Naktis vyno karalijoje

J. GRIKIENlO ir T. VYTARO reportažas, 1966 m.

Ištikimiesiems Ragučio, gėrimų dievo, garbintojams nebėra kur dingti, visi juos smerkia. O mudu, nuolankiausi jūsų tarnai, šio repor­tažo autoriai, seniai svajojome aplankyti Baranausko, Biliūno, Vienuo­lio tėviškę, na, ir ką čia slėpti, Anykščių vyno fabriką. Džiūgaudami priėmėme Snieguolės Alės Keblaitės iš „Anykščių vyno“ (labai jau­nos ir maža mačiusios) ir Senio Šalčio Povilo Gindrėno (daug regė­jusio ir beveik viską pasaulyje ragavusio) kvietimą apsilankyti vyno gamykloje.

Kai atkeliavome į Anykščius, vyno gamyklos direktorius Jonas Makštelė, kurio kabinete stovi grafinas, sklidinas vaisių sulčių, pa­reiškė: Mūsų fabrike niekas nenusigeria. Dargi nemėgina. Žino: stenkis nesistengęs, visko neišgersi.

Atvažiavome į vyno karaliją, tapome kukliais degustatoriais.

Natūralus ir sausas vynas pilamas po du trečdalius, o putojantis tik po trečdalį stiklo. Ir niekas nemaukia iškart iki dugno. Vaišingi anykštėnai neragina gerti. (Kaip būtų gera, kad šitokie papročiai įsi­galėtų kiekvienuose namuose, kad jų laikytųsi visi svečius gerbiantieji šeimininkai!)
Paradoksas: kur daug vyno, ten maža girtų. Prancūzija vyno kraštas, silpną sausą vyną prancūzai pietaudami geria kasdien. O alkoholikų beveik nėra. Negirdėti apie juos ir mūsų šalies vyno gamybos rajo­nuose. Tuo tarpu šalyse, kur žmonės mažiausiai vartoja vyno, tekdavo įvesti „sausus“ ar „pussausius“ įstatymus. Mūsų nuomone, geriau sausi ir pusiau sausi vynai, negu „sausi“ ir „pusiau sausi“ įstatymai.

Kam išsisukinėti? Vyno irgi galima prisimaukti! Tada jau, anot seno­vės Romos rašytojo Katono Vyresniojo: „Ne vynas, o geriantysis kal­tas!“ Saiko reikia visur; netgi saugojant savo sveikatą. Saiko reikia laikytis ir samprotaujant apie vyną. Verčiau, kiek dar liko vietos, papasakosime, ką matėme ir girdėjome „Anykščių vyno“ eksperimenti­nėje gamykloje, kurios produkciją (drįstame tvirtinti) ragauna daugelis mūsų skaitytojų.

Prieš keturiasdešimt metų iš Dotnuvos į Anykščius atvažiavo Žemės ūkio akademijos studentas Balys Karazija, labai apsukrus vyrukas. Apšniukštinėjo jis miestelį, susirado Šaltenio rūsį. Sukirto delnais, išsi­nuomojo. Privežė statinių, pastatė rankomis sukamą presą. Prasidėjo didysis biznis. Karazija ėmė urmu supirkinėti obuolius, po litą už maišą. Jau tų pačių metų žiemą pardavinėjo vyną po litą už tris litrus, netikusį, jauną vyną. Atnešk savo ąsotį ir pilkis! Tais laikais butelių Karazija dar neturėjo.

Taip atsirado fabrikas. Karazija girdė visus, kas tik gėrė. Studentas vyndarys praturtėjo. Supirko nuskurdusių apylinkės mažažemių skly­pelius ir pats užveisė sodą. Firma klestėjo. Karazijai biznis sekėsi iki pat 1940-ųjų. Kūrėsi nauja valdžia, Karazija pabėgo kartu su kitais biznieriais.

„Anykščių vyno“ šiandien nepalyginsi su Karazijos „pramone“ nei kiekybe, nei kokybe, nei vynų įvairove, nei darbo sąlygomis. Tai didžiausias ir garsiausias fabrikas šalyje, gaminantis tokios rūšies vai­sių bei uogų obuolių, serbentų, vyšnių, braškių, šermukšnių natū­ralius vynus.

Kodėl šie vynai vadinami lietuviškais natūraliaisiais? Į juos gamybos procese neįvarvinta nė lašo spirito. Natūralaus vyno kelias iš so­dų, miškų, uogynų iki jūsų stalo toks: vaisiai, uogos — sultys cukrus rūgimas ąžuoliniuose kubiluose buteliai pripiltos taurės.

O putojantys vynai? Garsusis „Sidras“ (silpnas obuolių vynas, prisotintas angliarūgšte), „Svajonė“ (spanguolių vynas su angliarūgšte), „Bitutė“ (iš obuolių ir medaus), „Puntukas“ (šampanizuotas obuolių vynas) — visi jie turi 7—11 procentų alkoholio. Snieguolei, Seniui Šalčiui ir mudviem atrodė: stiprumo gana! Kiekvienas susiradome gė­rimą pagal savo skonį.

Fabrikas gamina ir pigų sausą obuolių vyną „Gintaro krantą“. Obuoliai, žinia, ne vynuogės: be cukraus iš jų vyno nepagaminsi. Ta­čiau „Gintaro krante“ nėra likę cukraus. Dėl to jis ir vadinamas sausas. O sausi vynai dabar užkariauja stalus, veja „skaidriąsias“ ir visokias ten „dar po vieną“. Tik gaila, kad sausą „Gintaro krantą“ retai teišvysi parduotuvėse. Nors Naujųjų Metų proga ir nedera kritikuoti, tačiau dėl vienos kitos pastabos „Anykščių vyno“ šeimininkams šventinė nuotaika, tikriausiai, nesuges. Šeštadienį ar sekmadienį norė­tume išlenkti bokalą gaivinančios „Svajonės“, „Puntuko“ ar sauso „Gintaro kranto“. Deja, tokį malonumą gali patirti tik Naujųjų Metų ar kitos didelės šventės proga. O gaila. Dėl to kartais žmonės priversti pirkti stipresnius gėrimus.

Jeigu putojantys vynai ir „Gintaro krantas“ greitai genda, tai be rizikos galima gaminti išlaikytą vyną (kartais truputį reikia ir tokio), pavyzdžiui, dešimties metų. Draugystė su senu vynu smagi, kaip su jaunu žmogumi. Tačiau kažkodėl fabrike vynas ilgiau nelaikomas.

Gamykla plečiasi. Spirituoti vynai vis daugiau statinių užleidžia natūraliesiems. Šiemet perdirbta apie 7 tūkstančiai tonų vaisių ir uogų, pagaminta apie 650 tūkstančių dekalitrų vyno. Ateity vyno gamyba padidės iki milijono dekalitrų per metus.

O dabar, vakarui sutemus, kviečiame skaitytojus kartu su Snieguole, Seniu Šalčiu ir mumis į nedidelę ekskursiją po „Anykščių vyno“ fab­riką.
(Spauskite didesniam vaizdui.)

„Švyturys“ 1966 m. Nr. 24