„Rusai užsienyje“ tema vėl patraukė Europos spaudos dėmesį. Čekijos laikraščiai aprašo istorijas apie verslininkus iš Rusijos, paliekančius šioje šalyje daug pinigų.
Tačiau šį kartą ne apie viešbučius ar prabangius vakarėlius, o apie seniai be darbo stovinčias viduramžių alaus daryklas, kurias iniciatyvūs rusai bando atkurti. Kuo čekai tik džiaugiasi.
Nekilnojamojo turto skelbimas informuoja: „Parduodama pilis su alaus darykla. Pilis su didžiule istorija, alaus darykla taip pat“.
Užsieniečiui – viliojanti pasaka, vietos gyventojams – liūdna istorija, kuri jau 20 metų stovi be šeimininkų. Iki rusų NT agentų vienuolių alaus daryklą bandė parduoti čekai, tačiau pretendentų neatsirado. Tokių apleistų pilių šalyje dešimtys, o jų kainos vietiniams atrodo astronominės. Jei būsime tikslūs – 180 000 €.
Sergejus Černičkinas: „Jei lyginsime su Vokietija, adaptuotis čia žymiai lengviau. Ir čekų įstatymai labai panašūs i rusiškus.“
Konstantinas Goldencvaigas, NTV korespondentas: „Kyšiai taip pat panašūs?“
Sergejus: „Mes nesusidūrėme su kyšininkavimu čia.“
Šalis, kur alus – nacionalinis pasididžiavimas, padeda tokiems investuotojams kaip tik gali. Biudžeto dotacijos atkuriant istorines alaus daryklas – iki 90%. O čekams neatrodo svarbu, kad dauguma jų jau yra užsienio šalių piliečių rankose.
Miroslav Broz, aludaris: „Dabar kiekvienas žiūri, kaip gauti darbą. Kas – čekas, vokietis, belgas ar rusas – jokio skirtumo“.
Po mėnesio prie atkurtos alaus daryklos Denis ir Sergejus įrengs viešbutį, restoraną ir baseiną. Greta Karlovy Varai, ir turtingų Rusijos svečių bus tikrai. O tada, žiūrėk, ir čekiškas alus atsidurs Rusijos parduotuvėse – laiko patikrintas konkurentų tėvynainių receptas. Vien todėl, kad ant rusiško alaus bus parašyta „verdamas Čekijoje 300 metų“, Rusijoje kaina gali išaugti iki 20%.
Šalyje, kurioje kiekvienas vidutiniškai išgeria 150 litrų alaus per metus, tokios mažos alaus daryklos buvo beveik kiekviename mieste. Bet istorija keičiasi, ir vis dažniau šį palikimą superga alaus gigantai, vis rečiau – čekiški. Superkama tam, kad vėliau priverstų bankrutuoti, ir taip atsikrato nereikalingų konkurentų. Vietiniams šioje situacijoje turtingi Rusijos investuotojai – ne svetimi, o paskutinis gelbėjimosi šiaudas.
Į griuvėsių atstatymą Aleksandras Denisovas, daryklos savininkas, jau investavo 8 mln. dolerių. Dešimtis kartų daugiau nei kainavo pats pirkinys. Jo sąraše buvo daug pelningesnių sandėrių – naftos pramonė, plieno pramonė, politika. Bet kažkaip šis svetimas kraštas šildo stipriau. Nors, priešingai lūkesčiams, pelno iki šiol nėra, bet alaus – upės. Gimtojo, čekiško.
Pagal NTV
