Praradimai: Vilniuje nyksta gero alaus prekybos vietos. Iš VCUP’o dingo „Gyvo alaus” krautuvėlė, Šiaurės miestelyje nebėra Beer Barrel, iš Panoramos išsikraustė Kupčiaus gryčia su kaimiško alaus šaldytuvu.
Na, o alaus gamintojai ruošiasi vasarai, keičia kailiukus ir pristato naujienas. Vertingiausia mėnesio naujiena – Kauno alaus kvietiniukas. Kauno aludariai nusprendė, jog vasarą kvietins alus tikrai smagiai geriasi, o jei jis dar ir geras – malonumas dvigubas.
Kauno alus. Kvietinis
5% alk. Nefiltruotas.
Ne taip ir daug buvo likę lietuviško kvietinio (neskaitant mažųjų): Švyturio Baltas, na ir tas, Gubernijos, kur kaskart gaunasi vis kitoks… Todėl susidomėję čiupom ragauti.
Gelsvai balzgana spalva ir daug angliarūgštės. Kvapas jau iš karto žada kažką neblogo. Ragaujant atsiskleidžia laukinis, neišfiltruotas skonis, perpintas citrusinių ir kalendros aromatu. Labai gerai!
Ach, na ir, žinoma, alus pagamintas nenaudojant „High Gravity“ technologijos. Taip skelbia galinė etiketė. Po to kai tie biurokratiniai veterinarai uždraudė rašyti, jog alus gaminamas natūraliai, dabar galima bus pasigirti, jog alaus neskiestas 🙂 Iš tiesų, iš visų baubų, gadinančių alų, „high gravity“ gal nėra pats baisiausias, bet tebūnie. Nenaudojat, tai nenaudojat.
Švyturio Ekstra
Mąstė mąstė Švyturio marketologai, ką čia dar tokio sugalvojus kritusiam Ekstros įvaizdžiui pakelti. Kur jis nekris, jei iš to ubagavimo, taip nutaupė ant ingredientų ir technologijų, kad šitos nežinia kokioj Utenoj verdamos pamazgos tapo vos ne keiksmažodžiu, o ne įmonės flagmanu. Ir kaip nevadinti pamazgomis, jeigu bare užsisakęs bokalą, nebegali jo įveikti – toks šlykštus. Ir tuomet tampa visai neįdomu, ar čia kokia technologinė katastrofa ištiko gamyklą, ar Dž. Armonienė atostogų buvo išėjusi, ar tiesiog Zymens arenoje supainiojo alaus ir nuotekų vamzdelius. Va taip buvo, o dabar sako, kad nebus. Sako, kad alų virs tik Kaipėdoj (lyg ir modernizaciją ta proga už 7 milijonus atlieka). Sako, jog alus toks puikus, jog gavo apdovanojimų pasauliniu mastu. Tiesa, Australijoje ne taip pasiekė, šių metų Autralian International Beer Awards čempionate Ekstra gavo tik bronzą Dortmunder kategorijoje. (Bronzą, beje, ten „užsidirbo“ ir Baltijos, Utenos Auksinis, Utenos Pilsener, o Baltas gavo sidabrą.)
Taigi, naujas figūrinis butelis turėtų dar labiau sustiprinti Ekstros prestižą ir padidinti pardavimus. Žiūrisi neįprastai, ypač džiugina embosuotas kamštelis, tačiau dizaineriai neapgalvojo iki galo. Pirma, tas erelis, kur ant butelio, praktiškai niekada nesutampa su etikete. Antra, etiketė imant butelį nepataisomai susiglamžo – tokie jie ir stovi parduotuvės lentynoje, kreivi ir apglamžyti. O ką čia daugiau rašyti, alus kaip alus, jei pasitaiko tvarkinga partija, labai netgi neblogas. Net ir tuos „Spalter Select“ apynius galima kartais pajusti. Gal tik kiek saldokas, bet kas kokį mėgsta.
Ai, tiesa, Ekstros gamyboje nenaudojamos „jokios šiuolaikinės fermentavimo pagreitinimo ar misos skiedimo technologijos“.
Na o kas gero pas kitus kauniečius, Volfą Engelman? Porą savaičių laukiau šio stebuklo, kurio plakatai prie įėjimo į ubagišką Viršuliškių IKI siūlė paragauti to, kas atgimė geriausia. Plakatai yra, o alaus nei kvapo. Matomai jį atvežti iki Vilniaus užtrunka gerokai ilgiau, nei plakatus. Na, bala nematė tų Palink ekspedicijos niuansų, žiūrėkim, kas gi slepiasi dar viename Aleksoto stiklo meistrų stebukle.
Tokio tūrio stiklinio butelio dar neturėjom – šis stebuklas talpina 1 pintą (0,568 ltr) skysčio. Na, kad forma neįprasta, tai čia švelniai pasakyta. Matomai tam, kad tilptų į tradicines žalias dėžes, butelio diametras liko nepasikeitęs, dėl ko šis tapo neproporcingai ilgas ir, be kita ko, ne į visas lentynas besutelpa. Na, o etiketės, kaip ir klaipėdiečiams, taip pat nepavyksta išcentruoti pagal butelio piešinį.
Pas latvius į šį butelį pilsto Cēsu Premium, pas estus – A. Le Coq Alexander Suur. Kauniečiai nesugalvojo nieko gudriau, kaip alų pavadinti tūrio vienetu. Be fantazijos, sakyčiau.
Volfas Engerlman. Bravoro pinta
5,2% alk. Nepasterizuotas.
Pastebėjome, jog tapo madinga nurodyti apynius. Taigi, Pinta išvirta naudojant keturias apynių rūšis: Saaz, Hallertauer Mittelfrüh, Hallertauer Magnum ir Hallertauer Taurus.
Deja, butelio turinys nebuvo toks įdomus kaip pati forma. Matomai nepakanka vien tik pridėti „kilmingų“ apynių ir tikėtis gero rezultato. Kažkas skonyje nesubalansuota, kažkas nedera, kažkodėl alus visai nesigeria. O jau jūs ten patys galvokit, ar vietoj vokiškų apynių lenkiškus pakišo, ar šiaip kažkas nepavyko. Vardan teisybės reikia pasakyti, kad jei lyginsime su kokiu „Taupos“ alum, tai šis gal ir visai neblogas. Bet ar tikrai į tai norime lygintis?
Dar kolekcininkams kelios Volfo Engelman skardinės. Už tą „auksiuką“ ant skardinės viršaus Engelmanui didelis pliusas. Tiesa, alus vėl išvirtas nežinia, kur, Fortas lygtai Latvijoje, Pilzenas gal Estijoje, todėl labai jau klaidina tas „Bravoro pilstymas“.
Naujoje Forto skardinėje pavaizduota Trakų pilis. Gal kiek nuvalkiotas įvaizdis, juk Lietuvoje buvo ne tik Vilniaus (šitą naudoja Vilniaus alus), Kauno (šitą Kauno alus) ar Trakų pilys… Išleidus skardinių seriją „Lietuvos fortifikaciniai įtvirtinimai“ būtų šiokia tokia edukacija 🙂
Nauji Utenos kokteiliukų kailiukai. Kokteiliukai nedaug ką bendro turi su alum, bet žiūrisi neblogai. Vėl neapsieita be žaidimų „atspėk, ką technologai norėjo pasakyti“. Etiketė teigia, jog gamintojas nurodytas prie datos (LT, LV ir EE – Utena, Aldaris ar Saku atitinkamai). Tai, mielieji, man pasakykit, radės QQ ir PP ką reiškia? Katarą ir Papua Naująją Gvinėją? Papuasai jūs patys.
Utenos alus džiugina tik vienu – savo skardinėmis. Jos nėra tokios tragiškai nuobodžios kaip buteliai. Tiesa, šį kartą nepabijota ir šiek tiek patiuninguoti butelio etiketę. Visų pasikeitimų esmė – galima laimėti sklypą ant ežero kranto, kepsninę arba palapinę. Tačiau reikia kažką kažkur siųsti ir šiaip registruotis. Skardinė dar turi „termoženklą“ – atšaldžius skardinės paveikslėlis pamėlynuoja.
Bevardžiai Vilkmergės aludariai (visgi maloniau, kai įvardijamas konkretus žmogus) „su džiaugsmu“ pristato Vilmergės Tamsųjį, tuo pažymėdami Ukmergei svarbią datą: 1792 m. gegužės 22 d. suteiktas miesto privilegijas.
Vilkmergės Tamsusis
5,8% alk. Pradinis tankis 15,4%. Nepasterizuotas.
Alus verdamas iš keturių salyklų (šviesusis lietuviškas ir trys karameliniai) ir „Magnum“ apynių.
Pirmiausiai bandome laupyti etiketę, kad sužinotume tą garbingą istoriją. Toje partijoje, kur etiketės nenusilupa, tai nenusilupa niekaip. O kitoje, kur atsilupa, apsilaupo dar parduotuvėje. Kalnapilio technologai, dar treniruokitės.
Kai pirmą kartą paragavau pilstomo Vilkmergės Tamsiojo vienoje Trakų kibininėje, pamaniau jog tai bus geras alus! Karamelė ir apyniai derėjo puikiai, sodrus skonis maloniai stebino. Kažko panašaus tikėjausi ir atsidaręs buteliuką. Deja, alus lyg ir neblogas, bet ir vėl kažko trūksta. Kūnas pavandenijęs, skonis labiau nuobodus nei džiuginantis. Gal čia transportavimo pasekmė?
Vilkmergės alus verdamas Ukmergės rajone ir gabenamas į Kalnapilio daryklą, kur nepasterizuotas išpilstomas. Gana rizikinga procedūra, tokio transportavimo metu alus gali nesunkiai pasigauti kokią nors bakteriją. O gal tiek dedama dezinfekcinių medžiagų, jog jokia bakterija nebesiveisia?
Kalnapilis Lite
Alk. 5%. Trigubos filtracijos.
Ką galima gero pasakyti apie alų skaidriame butelyje? Turbūt tik tai, kad sintetika negenda, nesvarbu kame ji būtų išpilstyta. Koks vaizdas, toks ir skonis – Utenos Utenos yuppio klonas tiems, kas nekenčia alaus.
18 komentarų