Vasara. Žaidimai, jūra, merginos. Žaidžia ir aludariai. Žaidžia miksuodami alų su visokiu brudu, žaidžia bukomis brangiomis reklamomis, žaidžia bergždžiom loterijom. O mes balsuojame už tuos, kurie, nešvaistydami pinigų nesąmonėm, išlaiko padorią alaus kainą ar verda skanų alų.
Štai „nacionalines vertybes“ skiepijantis daniško koncerno padalinys akivaizdžiai neturi normalios marketingo strategijos. Bet turi pinigų. Tokią išvadą galima daryti iš naujausių baisiai nuobodžių ir baisiai neįsimenančių pasakas sekančiu klipų.
Tiesa, Klaipėdoje tuo metu (1883) metais tikrai vyko krašto pasiekimų paroda. Bet tada ir dar ilgai po to tas kraštas visiškai nepriklausė Lietuvai. Ir medalis tas, iš esmės, reiškė “Klaipėdos metų gaminį”, nes parodoje dalyvavo miesto gamybininkai ir amatininkai. Tai, reikia suprasti, tuomet iš vokietuko bernelio atimti alaus nepavyko, tačiau vėliau patys parsidavė danams kartu su visom krašto kiaulidėm? Labai įdomi istorija, tikrai.
Kitas „nacionalinis“ kitiems danams priklausantis alaus kombinatas siūlo mest merginas, darbą ir eiti gert alaus.
Idėja daug linksmesnė. Kol nepradedi gilintis, kas ten per akcija skambiu pavadinimu „Proga susitikti“. Kas kas, prišikaliota kažkokių bilietukų pradedant Žalgirio rungtynėm, ekskursijom Vilniuje ir baigiant vietiniais festivaliukais. Ką daryti, norint tą gėrį laimėti? Nežinau. Perskaityti instrukcijų paklodę neužteko kantrybės.
Kad jau užsiminėm apie žaidimus, „nacionalinė vertybė“ galų gale pasiūlė kažką normalesnio. Be mistinio katerio (netgi su varikliu!) tiesiog galima atsiimti kolekcinę Švyturio taurę. Tačiau tik jei surinksite didelę krūvą reikiamų kamštelių.
Organizatorių nuotr.
Finišavo Švyturio Alaus egzaminas. Jį laimėjo savamokslė aludarė iš Klaipėdos Giedrė Karinauskaitė. Giedrė net du kartus bandė išvirti alų. Pirmas gavosi su menka puta, antras – sugedo. Čia toks pranešimas spaudai. Supraskit, neverta virti alų patiems. Sveikinimai Giedrei.
Maximos pinta… O jūs manėt pintos būna tik angliškos (568 ml) ir amerikietiškos (473 ml)?
Lietuvos gamintojai, prisikaitę spaudos apie Europoje populiarėjančius įvairius alaus miksus sukruto patys tokius skiesti. O gal Radlerio sėkmė neleidžia užmigti?
Kalnapilis Lite su greipfrutų sultimis.
Alk. 4%.
Sudėtis: alus 80%, gliukozės-fruktozės sirupas, greipfrutų, citrinų, apelsinų sulčių koncentratai, kvapioji medžiaga, konservantas kalio sorbatas, dažiklis E129.
Danų „Kalnapilio“ miksiukas. Matomai, marketingas nusprendė paįvairinti kolekciją, išleisdamas šį alaus kokteilį ne įprastu ICE pavadinimu, bet po Lite brand‘u. Palyginsime su Radleriu, nes daugiau lyg ir nėra į ką lygiuotis. Įspūdis dvejopas. Viena vertus čia bent jaučiasi alus. Kita vertus, kam tas alaus skonis reikalingas, jei perki sulčių kokteilį? Čia jau kaip kam patinka… Turi daugiau laipsnių nei Radleris. Skonyje jaučiamos kažkokios citrusinės sultys, tačiau visa tai pavadinti greipfrutais būtų nesąžininga.
Simpatiška maža skardinė.
Kalnapilis ICE. Beer + lime & mint taste.
Alk. 4%
Sudėtis:alus 80%, vanduo, gliukozės-fruktozės ir cukraus sirupas, angliarūgštė, citrinų sulčių koncentratas 0,6%, kvapiosios medžiagos (įskaitant žaliųjų citrinų ir mėtų), akacijų sakai (stabilizatorius), kalio sorbatas (konservantas).
Pavadinimas tai apsišik vietoje. Įsivaizduokit, kad kaimo parduotuvėlėje prašote paduoti jus šį gėrimą. Kaip sakysite? Ice žalią? Tai kodėl taip ir nepavadinus? Tuo labiau, kad pagal skonį jis primena kmynų arbatą nei žaliąsias citrinas.
Vilniaus alus. Grenadine.
Alk. 3,5%
Sudėtis: alus 70%, vanduo, Grenadine koncentratas 7% (cukrus, vanduo, koncentruotos granatų, obuolių, aronijų sultys, fruktozės-gliukozės sirupas, citrinų rūgštis, koncentruotos juodųjų morkų sultys, kinrožės ekstraktas, kvapioji medžiaga), askorbo rūgštis, angliarūgštė.
Juodosos morkos? Kas čia tokios? Pasirodo, šių augalų sultys idealiai tinka gėrimams spalvinti raudonai. Pagirtina, kad ne sintetiniai dažikliai. Gėrimas skoniu labiau primena aronijų miksą, nei granatų, nors etiketėje nupiešti būtent jie.
Taip, alus jaučiasi. Taip, jaučiasi ir sultys. Sunku pasakyti, ar tai skanu, ir ar tai tobulas alaus kokteilis, kai tokie produktai nėra mėgiami. Įvertinkite patys.
Vilniaus alus. Grapefruit.
Alk. 2,8%
Sudėtis: kvietinis alus 55%, vanduo, greipfrutų koncentratas 7% (cukrus, vanduo, koncentruotos greipfrutų sultys, citrinų rūgštis, kvapioji medžiaga, stabilizatoriai E414, E445, E415), angliarūgštė.
Kokteilis įdomus jau vien tuo, kad pagamintas kvietinio alaus pagrindu.
Vilkmergės lengvasis.
Alk. 5%. Pradinis tankis 12,8%. Nepasterizuotas.
Apyniai: Hallertau taurus kartieji
Štai tiesiog nepasterizuotas alus. Ar jis jau nebegyvas? Kai kuriems žmonėms kyla klausimas, kaip jį sugeba transportuoti iki išpilstymo linijos kitame mieste, ir dar jis sėkmingai stovi kelis mėnesius nesugedęs. Atsakymą jums duoda marketoidai: nes alus išpilstytas į juodo stiklo butelius. 😉
Tiesa, šį kartą nebe butelis, bet skardinė. Kažkaip visai iškrenta iš prabangaus alaus koncepto. Sako, kad pasimėgautume vasaros iškylų metu.
Kaip ir visi Vilkmergės alūs, šis nėra lengvas. Na, turi darykla savo stilių, bet visgi man jos alūs geriasi sunkiai. Ypatingų skonių iš vasariško alaus gal ir neverta tikėtis. Skaidrus, tvarkingas, gal vienas iš neutraliausių pas Vilkmergę.
Panevėžio alus (ex Taura), Dundulis. Rudasis biteris.
Alk. 4,9%
Įdomiausias naujienas palikome pabaigai. „Laisvė bebrams!“ Tokį šūkį alaus pristatyme sugalvojo aludariai.
Tamsiai rudas angliško biterio stiliaus alus. Terminas „biteris“ istoriškai kildinamas iš šviesiojo elio. Manoma, jog Anglijos aludėse biterio pavadinimas atsirado todėl, kad klientai užsisakydavo „kartaus“ skirtingai nuo mažiau apyniuotų alaus rūšių.
Iš tiesų, Dundulis džiugina kitokiomis nei seniai nusibodę eurolageriai ar Lietuvos kaimo alaus rūšimis. Tačiau nepratusiam šis alus gali pasirodyti kiek netikėtai kartus, net kartesnis nei tų pačių gamintojų IPA. Stiliaus pavadinimas (jei mokat angliškai) neblogai atitinka tą pojūtį. Gal tik nemokančius verta būtų perspėti, jog tai visgi kartusis alus?
Pakankamai lengvas ir apynių dėka gaivinantis alus, su neįkyriu karamelės skoniu. Neblogas, nors retkarčiais pasirodė kiek skystokas.
Širvėnos bravoras. Dundulis Pilsner
Alk. 4,1%
Paprastas, lengvas, skaidrus. Skoniu labai primena kažkurį iš Miežinių (Biržų/Rinkuškių). Vertas gerti karštą vasaros dieną gerai atšaldytas. Juntamas salyklas ir nežymus saldumas. Nors pats alus nėra kartus, poskonyje malonus karstelėjimas išlieka gana ilgai. Labiausiai šiam alui trūko angliarūgštės burbuliukų.
Tikėtina, jog šis alutis turės didesnę paklausą nei bebras.
Kaip suprantu iš foto tai pilstymo apribojimai į didesnei nei 1 litro plastikinę tarą baigėsi? Ar pilstyklos nebebijo kontrolierių?
Nu matai, as i pilstykla galiu atsinest trilitrini ir paprasyt pripilt alaus, ir niekas cia kaltas nebus.
to tomasz: pagal oficialius reikalavimus į atsineštą tarą pilti gėrimus draudžiama
to Algyzo:
Pilstykla iš tikro kontrolierių labai bijo, nes tingi baladotis po teismus. Bet donkichotiškai kovojame su „Lietuvos talibano“ sukurtom idiotiškom taisyklėm
reikėjo atsakyti, kad pilstom, bet ne visiems, tik bėda tame, kad tas iš tų „ne visi“ ėmė ir apsižioplino- viešai įdėdamas 2 litrų bambalį…
Kur Vilniuje galima nusipirkti Rudojo Bitterio ir Dundulio Pilsner?
negalima 😀