Kolaboracinis alus

Nesibaiminkit be reikalo. Tik beretininkai sugeba padoriems žodžiams suteikti visokias politines ar nešvankias prasmes. O šiaip, tendencija, vadinama kolaboraciniu alumi, tai visų pirma simpatizuojančių vienas kitam žmonių noras daryti kažką kartu. Antra, įmonės bendrauja nenorėdamos veltis į agresyvią tarpusavio kovą dėl pirkėjo, pasirinkdamos bendrų projektų kelią, dažniausiai išleisdamos ribotas hibridines partijas, o to pasekmėje – ir visų procese dalyvaujančiųjų reklamą.

Kolaboracinę aludarystę galima būtų skirstyti į tris tipus. Pirmas kai dvi veikiančios daryklos suvienija pastangas išvirti eksperimentinį alų, naudodamos bendrą patirtį. Kaip du virėjai, kurie susirinko parengti neįprastą patiekalą.

Antrasis tipas – jungtinė veikiančios daryklos ir įžymybių, prekių ženklų, muzikantų veikla. Visi dalyviai susirenka, aptaria receptą ir imasi darbo. Ši galimybė dirbti kartu, be gero reklaminio efekto visoms suinteresuotosioms šalims, dar užtikrina ir pramogą.

Trečiasis tipas – kontraktinė aludarystė. Kai aludariai, neturintys savo alaus daryklos, verda alų pagal savo receptus svetima įranga. Garsiausia tokio tipo darykla yra Mikkeller. Jo įkūrėjas, danas Mikkel Borg Bjergsø save vadina aludariu-čigonu. Jis ištisus metus keliauja po įvairias alaus daryklas, kad eilinį kartą išvirtų ekstremalų alų.

Visas kolaboracinio alaus žavesys – veiksmų laisvė. Pagrindinis tikslas – eksperimentas. Čia leidžiama daug kas – juk toks alus dažniausiai verdamas vieną kartą. Klasikinės taisyklės negalioja, yra tik vieną sąlyga – kad proceso pabaigoje gautųsi alus. Na, arba, kraštutiniais atvejais, rugių vynas, kaip pavyzdžiui, Royal Rye Wine, išvirtas Baltikos, Karlsbergo ir Mikelerio, naudojant rugius ir vynuogių lapus bei sultis.

Apie ką mes čia? Egzotiškas eksperimentinis alus dažniausiai nuo mūsų taip toli, kad praktiškai nepasiekiamas. Gal verta nusileisti arčiau žemės? Matomai atėjo laikas pasijudinti ir Lietuvos aludariams, užkerpėjusiems ties schema: „verdame tik šviesųjį, tamsųjį ir kvietinį“.

Lietuvos viešoje erdvėje po truputį ima rodytis bandymai virti kontraktinį ar kolaboracinį alų: Dundulis kartu su darykla Taura pasiūlė festivaliui „Mėnuo juodaragis“ alų su kadagiais, Vidmantas Laurinavičius ir Aluverda – alų Pagrabinį ir Amen. Na o naujausias bandymas – toje pačioje Tauroje išvirtas Tikro alaus draugijos kartu su kolektyvu Curva piscis alus Viržinis.

Tikras alus ir Curva piscis. Viržinis.
Gruit elis.
Alk. 4,5%
Sudėtis: vokiškas miežinis, Munchen, Melanoidin, CaraRed ir kvietinis salyklai, viržių žiedai, apyniai, angliškos elio mielės.

Eksperimentai namų aludariams įprasti, tačiau kiek didesnei publikai tokie bandymai pristatomi nepaprastai retai. Šis bandymas įdomus tuo, kad alus buvo verdamas su žolelėmis – viržiais – dėl ko jis priskiriamas gruit stiliui. Istoriškai griutas buvo verdamas iki apynių naudojimo aluje paplitimo. Tam tikdavo tokios karčiosios žolelės kaip mirta, kietis, pelynas, kraujažolė, tramažolė, šantra (jei tokias išvis žinote), viržis, drignė (turi psichoaktyvų poveikį), kadagių uogos, kmynai, imbieras, anyžiai, muskatas.

Pasak Viržinio alaus etiketės „Šis alus nuo senų senovės apipintas legendomis, minimas skandinavų sagose, škotų mite apie narsiuosius piktų žmones, kurių karalius paaukojo sūnaus ir savo gyvybę, idant išsaugotų svaigaus ir jiems galią teikusio viržių gėrimo paslaptį.“ Nors gėrimas ir „svaigus“, galite būti ramūs – nei drignių, nei kokių kitų durnaropių į šį alų nėra dėta 🙂

Šio originalus eksperimentinio alaus buvo išvirta apie 1000 litrų, dalis išpilstyta į 400 butelių. Nors kiekis nėra didelis, gurmanai iš Vilniaus, Kauno, Klaipėdos ir Panevėžio galėjo jo paragauti Tikro alaus svetainėje nurodytais adresais. Konkrečių vietų skelbimas taip pat labai džiugina – lakstyti per visą Lietuvą alaus paieškose būtų pernelyg komplikuota.

Ką galim pasakyt: įdomus alus. Taurėje šviesiai rusvas, lengvai drumstas su gražia puta. Kvapas labiau mieliškas – padorus mielių sluoksnis nusėdęs ir butelio dugne. Nors alus ir lengvas, negalima pasakyti jog beskonis. Labiausiai jaučiasi natūralus rūgštumas, kurį papildo lyg ir saldumo ar kartumo pojūtis. Švelnus gomuryje. Labai įdomu jausti medaus ir žolelių poskonį, kurį suteikia viržiai. Deja, šio alaus praktiškai jau nebeliko, o gaila, paimčiau dar kartą, tikrai.

Tiesa, visas šis skonio aprašymas galioja tam alui, kurį ragavome iš butelio. Tas, kurį degustavome Leičiuose buvo pateiktas tiek peršaldytas, jog gal tik paskutinis trečdalis taurės, kai alus jau pakankamai atšilo bestovėdamas, ėmė turėti bent kokį minimalų skonį, iki tol jautėsi vien stiprus rūgštumas. Nors savotiškai buvo originalu, geriama ir pakankamai skanu (tas viską stelbiantis rūgštumas beveik jam tiko), visgi butelyje išpilstytas buvo visai kitas, daug geresnis variantas.

Ačiū aludariams už eksperimentus, lauksime daugiau 🙂