Jei aludariai sukrunta leisti naujas rūšis, keisti kailiukus ir visaip kitaip bando priminti, kad alus – puikus gėrimas vasarą, reiškia jau pavasaris. Nors kai kurie mano, kad geriausia reklama – žema kaina. Na, bet viščiukus skaičiuosime rudenį. Prognozuojama, jog šiemet alaus rinka Lietuvoje susitrauks apie 2,5% (pernai metų smukimas – 6,5%).
Pradžiai prisiminkime į praėjusią apžvalgą nespėjusį Kalnaplio White Select reklaminį klipą. Jokio originalumo ir taurė kažkodėl ne nauja…
Švyturys. J.W.Reincke
Alk. 5%
Alus, išleistas Švyturio alaus daryklos įkūrėjo garbei minint jos 230 metų jubiliejų. „Ypatingo aromato ir kilmingumo suteikia kilmingieji apyniai – jie J.W. Reincke aromatui suteikia žalio apynio, tarsi tik ką nuskinto laukuose, kvapą.“ Atrodytų, šis jubiliejinis alus turi būti kažkuo išskirtinis? Deja. Nors nevykusiu jo pavadinti tikrai negalime, na lageras, na lengvas, na ganėtinai geriamas, bet kažkaip nieko įdomaus – tas pats Švyturio alus, tik su kitu paveikslėliu.
Mėgstatntiems Šreką ar šiaip multikus, pasakėlė apie Reinckę:
Jei įdomu, galite pasižiūrėti gyvą transliaciją iš Švyturio cechų.
Vilkmergės Senovinis.
Altbier tipo.
Alk. 5,4%. Pradinis tankis 14,4%. Nepasterizuotas.
Nuotraukoje taip pat ir sausainukai su salyklu (salyklas nebuvo panaudotas alui, nors kai kas kepa ir iš naudoto, bet čia jau atskira istorija) iš Crustum.
Vilkmergė tęsia savo „legendas“. Šį kartą pasakoja apie Hanzos pirklius, kurie vilkmergiškiams patikėjo savo alaus receptą, tuo „sujungdami“ Reino žemes su Lietuva. Na, legendos legendomis, galėtų tų nesąmonių ir mažiau skleisti, nes etiketėje nedidelėm raidelėm įrašytas „Altbier tipo“ stilius paprastam vartotojui nedaug ką sako, o pasakėlės nedaug ką padeda sužinoti.
Altbier (vokiškai Alt – senas) tai regioninis Diuseldorfo ir Žemutinio Reino apylinių istorinis viršutinio fermentavimo metodo alus, ilgiau brandinamas kiek žemesnėje nei įprasta eliui temperatūroje. Vokietijoje verdamas ir dabar. O kokio gi skonio galima tikėtis iš Altbier stiliaus alaus? Aludaris Ramūnas Blazarėnas atsako: „visų pirma jame jaučiamas apynių kartumas ir riešutus primenantis salyklo saldumas.“ Va taip 😉
Taigi, Ramūnas, pasigyręs jog iš Vokietijos parsivežė 5 rūšių salyklus, tarp kurių ir originalus Carafa Special, neilgai trukus (po 28 dienų) pristatė naują alų su galbūt ir logišku, bet kažkur labai jau girdėtu pavadinimu: Senovinis. Paveikslėlyje dešinėje kitas Senovinis, parduotuvių lentynose dulkantis jau labai labai seniai, tiesa ano stilius nuspėjamas: lietuviškas pastiprintas.
Organizatorių nuotr.
Va taip atrodo „tikras“ Köbe – taip vadinami padavėjai alaus baruose Kelne ir Diuseldorfe. Prijuostę ir raudonus bumbulus šiam kiobei sukūrė dizainerės J. Rimkutė ir I. Ševiakovaitė.
Pati idėja pasirinkti originalų ir gana retą (bei tinkantį prie Vikmergės istorinių pasakėlių) stilių verta pagyrimo. Bet išvaizda lentynose tikrai neišsiskirianti. Žalias, kiek pamenu, buvo ir Gyvasis, ir šiaip etiketės labai nuobodžiai vienodos. Pats alus sodrus, tirštokas, kiek saldus. Mažai apyniuotas. Ir to aromato.. na nekažką. Iš esmės nedaug besiskiriantis nuo kitų Vilkmergės gaminių, turi ši darykla savą stiliuką. Ragauti galima, o vien dėl originalaus stiliaus, nors ir lietuviškai vokiško, visai verta.
Keletas šio alaus statinių (statinių??) palikta brandintis ilgesniam laikui – pavadintas Grand Cru Senovinis, jis pasirodys ribota partija. Negi taip sužavėjo Švyturio sugebėjimas išparduoti alų po 20 Lt už butelį?
„Vilkmergės aludariai pažada ir toliau ieškoti įdomių, dar neatrastų skonių.“ Ieškokit, tik prie tų „istorinių“ sąsajų su Ukmerge pritempinėt neverta.
Skaitykite taip pat Alus Alus
Šiek tiek stebina Vilkmergės alaus darbuotojų skaičiaus mažėjimas nuo 13 iki 5 darbuotojų. Visi pervesti į Kalnaplio balansą?
O kadangi po tą numažintą puskvortę Lietuvoj alaus daug neišgeriama, Vilkmergė (Royal Unibrew/Cido) nusprendė alumi nudžiuginti latvius. Lielvārdes vardu pasirodė šviesusis, artimiausiu metu planuojama pristatyti tamsųjį ir kvietinį alų. Nors buteliai panašūs, bet pas braliukus jie bent jau normalios talpos. Būsit Latvijoj, neverta pirkt – tas pats alus.
Volfas Engelman. Balta pinta.
Alk. 5%.
Hefenweizen.
Kaip čia Volfgangemanas neturėjo kvietinuko? Gal tik koks Tauras jo dar neturi. Ką gi, bandymas neblogas, nors vieną partiją ir teko sugadinti. Bet nieko tokio, tą, ne visai pavykusią, išleido po Forto ženklu. 🙂 Intensyvus ir ganėtinai originalus mielių skonis ir kvapas savo darbą dirba puikiai, maloniai juntamas kalendros, gvazdikėlių aromatas. Ant butelio dugno – akivaizdus mielių sluoksnis. Pagal idėją, jas reikėtų supilti taurėn. Sausas, gal kiek vandeningas pojūtis burnoje. Vertas dėmesio alus.
Volfas Engelman aludaris Pertas Sadovskis teigia, jog Baltoje pintoje kvietinio salyklo daugiau nei 60% (kiek tas daugiau?) o fermentuojama dvigubos fermentacijos būdu: pagrindinei fermentacijai naudojamos viršutinio rauginimo mielės, brandinimui – žemutinio. Tiesa, pranešime spaudai nereiktų pezėti apie vokišką alaus grynumo įstatymą, jokių kviečių alui pagal jį naudoti nebuvo galima.
O dabar pažaiskime. Imame firminę Balta pinta taurę (Pintos talpos!, žiūrėkit ubagai iš Švyturio, kokios talpos turi būti taurės, kad į jas tilptų alus, tai ne jūsų 0,3 l antpirščiai.) ir pagal pridėtą instrukciją „Įpilti pagal tradiciją“ („Apversti butelį, ne tradiciją“ – įdomiai pripainiotos mintys…) bandome įpilti alų. Rezultatas: kadangi taurė siaurėja, butelis nesiekia dugno, pusė alaus virsta putom, tos putos virsta per viršų.. žodžiu, jei bandysit, bandykit kur virš kriauklės. Kvietinio alaus pylimo instrukciją pateikė ir Kalnapilis, pristatydamas White Select, tik iš tiesų tradiciškai, pavertus taurę.
Skaitykite taip pat Alus Alus
Fortas. Unfiltered.
Alk. 5%.
Weissbier (ot įdomu, kodėl tas pats gamintojas tą patį stilių skirtingam alui skirtingai užrašo?)
Kiek pakoreguota baltos pintos partija. Akivaizdžiai tos pačios mielės, tik receptas optimizuotas. Spalva labai panaši – drumsta šviesių šiaudų. Mielių sluoksnelis dugne. Graži puta. Skonis ne toks sausas, turi rūgštumo. Tiesą sakant, alus nėra toks išgrynintas kaip anas, nors, pagal kainos/kokybės santykį (1,49 Lt vs 3,09 Lt) gal visai ir konkurentas overpraisintai pintai.
Fortas. Meister.
Alk. 5,2%
Pažiūrim iš tolo į paveiksliukus.. Na, kaip sau norit, man pirmiausiai susiskaito Weizen. Dizaineriai chaltūrina.
Į madą ateina viešinti daryklų aludarius. Jei Džuljetą iš Švyturio seniai visi žinojo, po truputį dienos šviesoj rodosi aludariai ir iš kitų daryklų. Štai po naujuoju Forto alumi pasirašo Giedrius Valančius, „naujos kartos aludaris“. Penkis metus kurtas jo receptas jau parduotuvėse, ragaujame.
Tiesą sakant, nustebino. Kai nieko gero nesitiki iš produktų linijos, tokios išimtys kažkaip iškrenta iš bendro įsivaizdavimo. Fortas taiko į „premium“ segmentą ar aš kažko nesupratau? Alus nėra stebuklas, bet geriasi maloniai, turi kūną ir skonį, gal tų pristatyme minimų labai kilmingų (na gerai, šį kartą ne kilmingų, tik šiaip aromatinių) apynių, nelabai jaučiasi, bet gal ir nebuvo tokio tikslo. Žodžiu, netgi labai neblogai. Aludaris asmeniškai jums perduoda linkėjimus 🙂
Fortas keičia visų savo pakuočių dizainą. Kuomet prieš metus buvo paleistos tragiškos Forto etiketės, pagalvojau, jog marketoidai mano, kad orientuojantis į pigų segmentą apipavidalinimas turi būti jei ne baisus, tai bent nepatrauklus. Jau blogiau, tikriausiai, nupiešt neišeitų. Panašu, jog po rinkos tyrimų bendrovės Nielsen įvertinimų apie 25,1% išaugusią „premium“ alaus dalį (ką ten spangt apie augančia perkamąją galią, visi chroniai persimetė ant pigaus vyno, iš čia ir augimas), Fortas nusprendė atnaujinti kailiukus. Nors ir ne originaliai, bet ganėtinai sėkmingai.
Utenos alus. Pamario.
Alk. 5%
Labai norėtųsi, kad po šiuo, neseniai pasirodžiusiu Utenos alaus Pamario šedevru taip pat pasirašytų jo „kūrėjas“. Su malonumu jį nuskandinčiau tokio alaus bačkoje, kaip tai darė prieš tūkstančius metų Mesopotamijoje su nevykėliais aludariais. Geras alaus iš miltelių pavyzdys. Negeriamas.
Kailiukus pavasarį keičia ir Kalnapilis.
Daryklos atstovai taip pat pasidžiaugė pernykščiais viščiukais: 2013 metų rezultatais, Kalnapilio Grand Select ir alus su greipfrutų sultimis Lite pardavimo prognozes rezultatai viršijo net du kartus. Grand Select netgi pelnė kasmetinį Nielsen apdovanojimą kaip sėkmingiausia metų naujiena lengvųjų alkoholinių gėrimų kategorijoje.
Rinkuškiai. Juodasis.
Alk. 4,2%
Na, pradinis dizainerių sumanymas atrodė geresnis, tiesa?
Toks nedrąsus bandymas išvirti kažką panašaus į Guinness. Nusisekęs. Lengvas, degėsiai nedominuoja, skonyje juntama kava ir šiek tiek karamelės. Vertas bandyti ragauti dar kartą.
Legendinis Kauno alaus Biržiečių „Stouts“ pavirto banaliu Biržiečių Juoduoju. O detaliau „stiprusis juodasis salstelėjusio skonio alus“. Kažkaip kauniečiai alaus spalvą turbūt vertina tamsiame neapšviestame kambaryje, o gal tiesiog pašviesdami prožektoriumi į talpyklą? Jei Rinkuškių alus drąsiai gali būt vadinamas juoduoju, tai čia visiškas nesusipratimas. Iš pradžių buvo kilusi abejonė, gal kalbainiai tokį vertimą sugalvojo. Bet ne, stautas yra tamsusis alus. Ne kažkoks juodas. Avarija.
Tauras. Ruginis.
Alk. 5,5%
Tauras ieško kruopštaus salyklo atrinkėjo – tikriausiai tokie skelbimai netrukus pasirodys darbo biržoje. Nes dabartiniai atrinkėjai ar tai atrinko ne kruopščiai, ar tai rinkt nebuvo iš ko, bet rezultatas gavosi nekoks. „Alus, kvepiantis duona.“ Jūs čia rimtai, ar tai balandžio pirmosios pokštas? O gal manote, kad duona būna tokio nenusakomo „vyrų alaus“ kvapo? Žodžiu, alus, mėgstantiems Tauro liniją, be jokių nukrypimų nuo vyriškų tradicijų.
Norfų asortimentą papildė tipiška šviesiojo ir tamsiojo lietuviškojo stiliaus alaus porelė.
Miežiškių šviesusis. Alk. 5,0%
Miežiškių tamsusis. Alk. 5,3%
Nefiltruotas.
„Miežiškių bravoras – vyriškas aludaris be pagražinimų“. Nors kas ką kur verda Aukštaitijos bravorų grupėje nesuprasi, štai ir čia: alus Miežiškių, gamintojas net nenurodytas, platintojas – Taruškų bravoras. Be pagražinimų pasakysime, dovanokit šį alų užsieniečiams, tegul stebisi unikaliu ir nelabai geriamu lietuviško alaus skoniu, o patys paimkite ką nors padoresnio.
Utenos Classic
Padizainino. Vintažinis stiliukas, bet visiškai neprimena to, kas buvo kadaise. Iš tiesų pirmieji Utenos alūs turėjo štai tokias etiketes, pradedant nuo visai LTSR, baigiant įprastu mėlynu skydu.
Ir dar įdomios naujienos iš Švyturio Raudonų plytų dirbtuvių. Namų aludariams skelbiamas konkursas, kurio laimėtojas turės galimybę išvirti 15 tonų savo alaus. Tam tikri apribojimai yra, bet jie neesminiai. Taigi, kiekvienas, kas burba dėl alaus iš miltelių, pramoninio myžalo ar panašiai, gali sudalyvauti pats, ir pagaminti patį puikiausią ir skaniausią alų pasaulyje.
Daugiau informacijos Atviras alus
Šiandien krautuvėje pamačiau Utenos baltajį skardinėje. Gal jis jau seniai tose lentynose stovi — nelabai į Utenos produkciją žiūriu…. Bet kuriuo atveju aišku, kad Tauras turi susiimti. Liks tikri vyrai be baltojo.
Beje, skaitydamas apžvalgą vis laukiau, kada ateis eilė Kovarnių stautui. Kažkodėl alaus mylėtojai-blogeriai jį (ne)tyčiom praleido.
Dėl Kovarnių. O kur jį rasti? Ten, kur mielai perkame Dundulio alų, jo nebuvo (gal kažkada ir buvo, o gal ir iš viso nebuvo). Specialiai važiuoti iki bambalynės nėra laiko, o kolonėlėje permokėti litą viršaus ir gaila, ir taip pat nėra aišku ar turės, ar neturės. Taip, kad su tom retenybėm va taip ir būna, kad jos išgeriamos plačiau nepasklidusios.
„Šnekučio“ krautuvėlė, Kalvarijų g. PC „Norfa“, yra Dundulio alaus. Biržų „Senovis“ dabar 6%, tad ne toks macnas:)
Utenos Classic- tai pyliau lauk, senai išvis ką iš Utenos buvau pirkęs, pamiršau , kad nereikėtų .
Vilkmergės Senovinis – na nežinau , alus geriamas , bet va su Altbieru kažin ar ką bendro turi. Duseldorfe visą altbierą išragavau kokį pavyko rasti na Vilkmergės tikrai ne i tą pusę.
Utenos kvietinis aromatizuotas uz nemaza kaina stovi Norfos lentynose ir verkia, tiek del kainos, tiek del to, kad pingvi nepastebi.