Šiandieną norime prisiminti brolius Vilhelmą ir Jakobą Grimus, sukūrusius daug visiems gerai žinomų pasakų: „Pelenė“, „Joniukas ir Grytutė“, „Raudonkepurė“, „Snieguolė“ ir t.t. Mes paprastai laikome šias senovines pasakas vaikiškomis, gal būt dėl to, jog Disnėjus ir kiti jas gerokai dezinfekavo, tačiau pasakų originalai dažnai buvo tikrai bauginantys, ir jų moralė bei tikslas buvo išgąsdinti vaikus.
Didžiausiam komisarų iš NKVD (ar kaip ten jis vadinasi, NTAKD – Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentas) įniršiui kai kuriose Grimų pasakose minimas alus, o kai kur jis net yra svarbiu pasakos veiksniu („Aukso žąsis“, „Prydas ir Katrytė“, „Išmintingoji Elzė“)!
Tačiau šį kartą norėtume jums papasakoti, kaip iš tiesų yra blogai gerti vyną nepilnamečiams (iki 20 metų amžiaus, pagal Seimo prievaizdus), ir kas gali jiems dėl to nutikti. Pasekite šią pasaką savo vaikams arba tiesiog pasimėgaukite patys. Su rugsėjo pirmąja!
Vaikas kape
Gyveno kartą vargingas piemenėlis; jo tėvas ir motina buvo mirę, o jis vyresnybės atiduotas į namus turtingam kaimynui, kad jį penėtų ir auklėtų. Kaimynas ir jo pati buvo kietos širdies žmonės ir labai šykštūs; nors turėjo daug turto, bet kitam gailėjo duonos kąsnelio nuo savo stalo. Nelaimingas vaikas niekaip negalėjo jiems įtikti, jie prastai jį maitino, užtat dažnai mušė.
Sykį jis turėjo ganyti vištą su viščiukais. Višta išlindo su vaikais pro tvorą, tuo tarpu iš kažkur atskrido vanagas, pagavo ją ir iškėlė į orą. Berniukas ėmė, kiek tik gali, rėkti:
— Vagis, vagis, plėšikas!
Bet tai nieko nepadėjo: vanagas grobio nebegrąžino. Išgirdęs riksmą, atbėgo šeimininkas ir, sužinojęs, kad nebėr vištos, baisiai įniršo ir taip nuplakė vaiką, jog tas dvi dienas negalėjo pasijudinti. Paskui turėjo ganyti vištelius be vištos, bet dabar buvo vargo dar daugiau: vienas lėkė čia, kitas ten. Tada jis sugalvojo pririšti juos visus prie virvelės, manydamas, kad tuomet vanagas nenuneš nė vieno. Bet ne taip išėjo. Kai po kelių dienų nuvargęs nuo lakstymo ir alkio užmigo, atskrido vanagas, pagavo vieną vištelį, o kiti buvo pririšti prie tos pat virvelės, tai jis nusinešė juos visus kartu ir, įsileidęs į medį, prarijo. Tuo laiku parėjo namo šeimininkas, sužinojo apie nelaimę ir įtūžęs nežmoniškai pridaužė vaiką — tas kelias dienas turėjo gulėti lovoj.
Kai jis pasveiko, tarė šeimininkas:
— Esi per kvailas, ganyti netinki, gal geriau tiksi man kur pasisiųsti.
Ir padavė jam nunešti teisėjui pilną kraitelę vynuogių su laišku. Eidamas keliu, berniukas išalko ir ištroško ir neiškentęs suvalgė dvi kekes. Nunešė kraitelę teisėjui, tas perskaitė laišką, paskui suskaitė kekes ir tarė:
— Dviejų kekių trūksta.
Vaikas atvirai prisipažino jas suvalgęs, sakėsi buvęs labai išalkęs ir ištroškęs. Teisėjas parašė sodiečiui laišką, reikalaudamas dar tiek vynuogių. Ir vėl vaikas gavo jas nešti su laišku. Kely vėl išalko ir nori gerti, nebeturi vargšas ką daryti, paėmė ir vėl suvalgė dvi kekes. Bet pirma išėmė laišką iš kraitelės, pakišo po akmeniu ir pats ant jo atsisėdo, kad laiškas nematytų jo valgant. Tačiau teisėjas pasigedo tų vynuogių ir paklausė, kur jos pasidėjo. Berniukas nustebęs tarė:
— Kaip teisėjas sužinojai? Juk laiškas negalėjo pasakyti, prieš valgydamas buvau jį pakišęs po akmeniu! Teisėjas nusijuokė iš jo paikumo ir parašė šeimininkui, kad vaiką geriau laikytu, neskųstų jam valgyti nei gerti ir pamokytų, kas yra geras ir kas piktas.
— Aš tau tą mokslą tuoj įdėsiu, — tarė žiaurus šeimininkas: — nori valgyti, tai dirbk, o jei ką negerai padarysi, gausi nuo manęs lazdų paragauti.
Kitą dieną uždavė jam sunkų darbą: įsakė supjauti arkliams dvi naštas šiaudų. Išeidamas prigrasė:
— Už penkių valandų sugrįšiu, o jei lig to laiko nesupjausi visų šiaudų, gyvam tau kailį nudirsiu.
Paskui su pačia, bernu ir mergiote išvažiavo į turgų, o vaikui nieko daugiau nepaliko, tik mažą kąsnelį duonos. Vaikas nieko negaišdamas atsistojo prie pjovyklės ir ėmė pjauti šiaudus. Dirbo iš širdies, visas sukaito, tada nusivilko savo drabužėlį ir numetė į šiaudus. Bijodamas nepabaigti laiku darbo, dirbo be perstojo ir besiskubindamas nepastebėjo, kaip su šiaudais supjovė savo drabužį. Jau vėlu buvo, kai pamatė nelaimę, ir nebegalėjo jos atitaisyti.
— Oi, — sušuko vaikas, — dabar pražuvau. Ne be reikalo šeimininkas man grasė; kai parėjęs pamatys, ką padariau, užmuš mane negyvai. Geriau aš pats pasidarysiu galą.
Vaikas kartą buvo girdėjęs šeimininkę sakant: „Palovy turiu padėjusi puodą su nuodais“. O ten buvo medus, ir ji tik tyčia taip sakė, kad kas jo neišlaižytų. Berniukas palindo po lova, išsitraukė puodą ir visą iškabino. „Negaliu suprasti, — sakė jis sau, — kodėl žmonės kalba, kad mirtis esanti baisi; man rodosi, kad ji net labai saldi. Beskuo šeimininkė taip dažnai prašo mirties.“
Jis atsisėdo ant krėslo ir prisitaisė mirti. Bet vietoj silpnumo, kaip jis laukė, pasijuto nuo sotaus daikto daug stipresnis. „Čia būta ne nuodų, — tarė jis, — bet šeimininkas yra kartą sakęsis turintis savo indaujoj paslėpęs butelį su musių nuodais — ten gal bus tikri nuodai ir man padarys galą.“ Bet ten buvo ne musių nuodai, o vynas. Vaikas rado tą butelį ir visą išgėrė. „Ir šita mirtis saldi“, — tarė jis, bet netrukus nuo vyno ėmė svaigti galva, ir jis pamanė, kad čia jau ateina galas. „Jaučiu, greitai mirsiu, — kalbėjo sau vienas, — reikia eiti į kapus ir pasiieškoti vietos.“ Sverdinėdamas nuėjo į kapus, rado tik iškastą duobę ir atsigulė į ją. Jo nuovoka vis mažėjo ir mažėjo. Netoli kapų vienuose namuose buvo vestuvės; išgirdo jis muziką ir pagalvojo, kad jau patekęs į dangų. Greit jis visai nustojo nuomonės. Nelaimingas vaikas rytą nebeatmerkė akių: nuo vyno pakilęs karštis ir nakties šalta rasa atėmė jam gyvybę, ir jis amžinai paliko tam kape, į kurį pats buvo atsigulęs.
Sužinojęs vaiką mirus, šeimininkas labai išsigando, bijodamas, kad nepatrauktų jo į teismą; iš tos baimės jis apalpo ir parvirto žemėn. Pati tuo tarpu, stovėdama prie židinio, čirškino keptuvėj spirges ir, pamačiusi parvirtusį vyrą, šoko jo gelbėti. Staiga užsidegė keptuvėj taukai, per kelias minutes liepsna apėmė visus namus, ir beregint visas turtas pavirto į pelenus. Ir tie žmonės, nuolat graužiami sąžinės, likusį savo amžių gyveno dideliame varge ir skurde.
Vertė J. Balčikonis. 1966 „Vaga“, Vilnius
