Wikipedija tvirtina, jog Kaziukyje žmonės pardavinėja savo pagamintus liaudiškus dirbinius. Kiek ten liaudiškumo kokioje nors Himalajų druskoje, ar iš kokios Indėnijos atkeliavo kičiniai indėnai, nesigilinom, ieškojome alučio.
Dar pernai su Čižu prie jo paties vytintų kilbukų prisiminėm laikus, kai į Kaziuką suvažiodavo tikri entuziastai, savo rankomis prisigaminę niekučių. Kai svarbiau buvo pabendrauti, nei užsidirbti. Deja, Kaziukas dabar jau nebe toks, o ir paties Čižo su jo žymiąja karštos alaus sriuba nebebuvo. Gaila. Na, o ką radome, parodysime ir jums.
Kad ir kaip viliojančiai atrodė Piebalgas alus palapinė, tačiau prekiavo joje tik latviškais saldumynais.
Mugėje karaliavo volfgango engelmango vadas, netgi darykla Prie Katedros gėdingai slėpėsi po tokia palapine.
Karštą alų iš aliuminio puodo siūlė Bernelių užeiga.
„Pats gardžiausias kaimiškas Varniukų alus“ neatrodė patikimai su juodai baltom kopijuotom etiketėm.
O štai jau tikresnis Varniukų alus.
Keletas natiurmortų su montažinėmis putomis.
A.Grigonio daryklėlės moterys labai mojavo rankom ir sakė jų nefotografuoti.
O Dvareliškių merginos – šypsojosi.
taigi buvo Čižas (su vytintom žuvytėm), prie alaus namų pavėsinių – gėriau, per barzdą varvėjo
O kur tos alaus namų pavėsinės pakavotos buvo? 🙂 Nebent kokiam Tymo užkampy.
buvo tiesiai priešais šv. Onos bažnyčia Maironio gatvėje.
Cizas buva… Oj kaip buva… Ne vienas kartsto alaus isgerta… Maironio gatvej tiesiai priesais Onos baznycia… kartu su alunamio palapinem…