Kaziukas. Ir vėl Kaziukas?

Vėl. Ir vėl karkos, kraujiniai vėdarai, arklienos dešros ir pavytę rūkytos žuvys. Dėl arklienos dešrų nejuokaujame, buvo ir tokių, o dėl kraujinių vėdarų kainos turbūt juokavo patys prekeiviai (18 Lt/kg???). Bet Kaziukas nebūtų tradicinė lietuviška mugė be tradiciškai užlenktų kainų ir tradicinio lietuviško alaus.

Kaip visada tik čia galima paragauti alaus iš beveik visų daryklėlių, save vadinančių mažosiomis ar „kaimiškomis“. Tiesa, alus metai iš metų beveik tas pats. Ir skonis beveik viso alaus tas pats. Kaip juokais teigė vienas aludarių, štai receptas: 80% Pilsen ir 20% karamelinio salyklo, nevirti ilgiau 45min, kartumas 10 IBU (Magnum 10g ant 20 l), lagerio mielės (penkis kartus naudotos), fermentuoti 18-20 ^oC temperatūroje, jei patinka su rūgštele, tai fermentuoti atviroje talpoje.

Čižo karštam alui reikia ir paprakaituoti kapojant malkas.

Labai stebėtis tokiu nuobodžiu pasirinkimu gal ir neverta – senokai Kaziukas nebe ta mugė, kur parodytum savo išmonę ar originalumą. Ir kainos šiemet tokios pačios – litras alaus nuo 8 Lt už paprastą iki 10 Lt už „mandrą“. Ar verta stebėtis tokiomis kainomis? Na, jei aludaris šiaip parduoda tą patį litrą alaus už 2,20 Lt (Alus Pasvale Krašta 5.6% 1l), ir, turbūt, jam taip apsimoka, tai užkelti kainą daugiau nei trigubai atrodo labai žydiškai. Įdomu, ar 5 kartus padidinus savo palapinių kiekį pardavimai išauga 5 kartus?

Kas naujesnio, ar bent nematyto?
Kai kurie aludariai mugėje pristatė keistus 0,66 ltr stiklinius buteliukus. Įdomus bandymas, gal bus platesnė distribucija?

Vakaro alus iš A. Grigonio įmonės. Tamsusis alus su 6% alkoholio. Karamelinės spalvos, smarkiai žoliško kvapo ir skonio, lengvai karstelėjęs. Nors karamelė jaučiasi, bet ne tragiškai – skonyje galima pajusti ir šiek tiek degintumo. Stilius – lietuviškas. 🙂 Gerti galima, o bendram kontekste netgi neblogas.

Dvaro mergelių. Joalda. Tamsusis alus, alkoholio 5,6%. Išpilstytos dvi versijos: su medumi ir be. Teko paragauti variantą su medumi. Blogiau nebūna. Šleikštus saldumas permuša visus skonius, net ne mažiau šleikštų karamelinį.

Šventinis elis. Armeniukas. Alk. 5,3%. Šventės šventėmis, o skaidrios plastmasės butelis visai ne šventiškas. Skonis taipogi nenudžiugino. Nors juntamai dėta „kilmingųjų“ (suprask, ne patvorinių) apynių, bet stilius taikytas kokioms tai kaimo šventėms, kur aluje mėgsta saldumą. Kaip ir visuose kituose ragautuose pavyzdžiuose labai trūksta angliarūgštės, dėl ko skonis tampa „nusibezdėjęs“.