Foto: VTT Suomijos techninių tyrimų centras
2010 metais Baltijos jūros dugne netoli Alandų salų Suomijoje 50 metrų gylyje esančiose laivo nuolaužose narai rado 150 šampano ir kelis alaus butelius, datuojamus 1840 metais. Vienas alaus butelis iškėlimo į paviršių neišgyveno. Laikoma, jog tai yra seniausias alus kada nors rastas visame pasaulyje. Suomių mokslininkai ėmėsi chemiškai ištirti skystį rastuose buteliuose, norėdami įvertinti, kaip šis alus buvo išvirtas.
Alaus bandiniai parodė, jog alus nėra tinkamas brandinti taip ilgai, tuo labiau ne idealiomis sąlygomis. O taip pat, kad jūros dugnas anaiptol nėra idealios sąlygos. Per 170 metų jūros vanduo visgi pateko į butelius ir, nors tyrėjai galėjo pauostyti gėrimą ar net truputėlį paragaut, jo skonis nebuvo toks, kaip porą šimtų metų atgal. Aluje jautėsi autolizuotų mielių, dimetilsulfido, bakelito, deginamos gumos, seno sūrio kvapai su fenolio ir sieros atspalviais. O rastos pieno rūgšties ir kitokios bakterijos leidžia spėti, jog „mikrobiologinė higiena“ 1840-aisiais buvo empirinė bandymų ir klaidų patirtis, bet ne mokslinio pagrindo dalykas.
Foto: VTT Suomijos techninių tyrimų centras
Kadangi alus buvo visiškai sugedęs, gana didelis jo kiekis liko mokslininkų nesuragautas, to pakako atlikti įvairiems cheminiams tyrimams. Buvo nustatyta, jog alus turėjo panašumų su dabartiniu alumi, tik su šiek tiek didesne vieno iš aromato junginių koncentracija, kuri, tikriausiai, susidarė per 17 brandinimo dešimtmečių. Taip pat aptikta, jog alui naudojami apyniai buvo žemo alfa rūgštingumo, o panaudotas apynių kiekis buvo skirtingas abiejuose iš rastų dviejų butelių. Charakteringų fermentų nebuvimas leidžia daryti išvadą, jog alus buvo raugintas ne laukinėmis, o kažkokiomis kultūrinėmis mielėmis.
Visi analizės rezultatai pateikiami publikacijoje ir, galbūt, padės geriau suvokti cheminius procesus aluje laikui bėgant. Bet kokiu atveju mes jau žinome, kad laikyti alų jūros dugne nėra pati geriausia idėja.
Pagal Popular Science
