Kartais atrodo, jog aludariai tingi mus džiuginti naujienomis. Suprantama, mes ne Amerika, kur registruotų daryklų virš 2,75 tūkstančių. Ir ne Danija, kur pernai 132 daryklose buvo išvirtos 756 alaus rūšys, ir kur vien Mikkeller per metus pristatė 91 rūšį. Tačiau, kai „pradėjau ruoštis šio alaus virimui dar praėjusių metų kovo mėnesį“ (žiūr. Džuljetos blogas) ir prisiruošiama daugiau nei po pusmečio, o alaus reikia laukti vos ne metus, kur ten apie dešimtis rūšių pasvajosi. Visgi metų sankirta mus nuteikė optimistiškai.
Kauno alus. Burmistro.
7% alk. 0,5 ltr. – 3,64 Lt su depozitu
Sodrusis, juodasis, brandintas rūsiuose.
Antanas Gravrogkas
Reikia manyti šie epitetai turėtų nusakyti alaus stilių? O gal tai, sprendžiant pagal šrifto dydį, pavadinimo dalis? Atidėkime questus į šalį ir tęskime pažintį nuo apipavidalinimo. Alus išpilstytas į puslitrinius flip-top butelius su „keramikiniu“ kamščiu iš plastmasės (kurie savaime padidina kainą lituku). Etiketė.. (sakyčiau, atrodanti kiek mėgėjiškai) nesuteikia praktiškai jokios naudingos informacijos nei apie gamintoją, nei apie alų, nei apie burmistrą. Tiek to, guglinam apie Kauno burmistrus. Labiausiai etiketėje nupieštą tipą su ūsais ir katiliuku primena 1932-33 m. Kauno burmistras Antanas Gravrogkas. Taigi, Antano alus. Apie patį alų šiek tiek užsiminta galinėje etiketėje: kruopščiai atrinktos žaliavos, pagamintas be „high gravity“ technologijos ir turintis gerai išreikštą skonį. Va taip. Jei ne barkodas ir privalomi gamintojo rekvizitai, praktiškai galinės etiketės galima buvo ir nespausdinti.
Kaip teigia gamintojo svetainė, alus verdamas naudojant specialų juodąjį salyklą, todėl pildami į taurę tikimės juodo kaip derva stouto. Ir ką matome? Khem, čia ne stoutas, o „stouts“. Palyginkite, kairėje Burmistras, dešinėje Biržiečių. Arba atvirkščiai.. Abu alūs identiškos vario spalvos, nei iš tolo neprimenančios juodą.
Taip, kai kam violetinė spalva rodosi purpurine, kai kam stoutas ir porteris yra vienodi stiliai, kai kas sako, jog Vilniuje veikia elektroninis visuomeninio transporto bilietas. Nesiginčysiu, oponentų argumentuose dalelė tiesos yra. Tačiau man, kaip vartotojui, norisi rasti tai, ko aš tikiuosi. Siurprizai visuomet malonūs kai jie į temą. O kuomet gauni ne tai, ko tikiesi, net geras alus nuvilia.
Tačiau… jei kam patinka Biržiečių, čia šiek tiek pagerintas variantas. Truputėlį daugiau gėliškumo skonyje. O iš principo beveik tas pats.
Beje, apie Biržiečių. Gardusis „stouts“ taip pat nukentėjo nuo Seimo idiotizmų – tapo nebe 8% alk, bet 7,5%.
Kauno alus. Senas Kaunas
Šviesusis klasikinis
5% alk. Pradinis tankis 11%. 0,33 ltr. 2,14 – 2,24 Lt su depozitu
Tamsusis klasikinis
5% alk. Pradinis tankis 12%.
Dvi Kauno alaus naujienos 0,33 l buteliukuose. Tipo su užsukamu kamšteliu, kurio be replių neatsuksi o ir šiaip geriau atkimšti tradiciniu būdu. Nežinia, kodėl tas Kaunas senas, gal todėl, kad be „Respublikos“ viešbučio griuvėsių nieko naujo per šimtmetį nebuvo pastatyta? Na, bet vietiniams geriau matyt. Dar šis alus nėra skiestas. Veterinarams uždraudus rašyti, jog alus natūraliai brandintas, kauniečiai rado naują kozirį. Naudos man iš to nedaug, bet tiek to.
Nežinau, kaip Kauno alui pavyko atsikratyti „tradicinio“ mazgočių prieskonio, gal ėmė rauginti nebe atvirose talpose (kuriose sąjūdinių perversmų metais, sako, laikė gyvus karpius), bet tas tik į gera. Štai šviesusis Seno Kauno alus lyginant su lietuviškais masiniais lagerais paliko puikų įspūdį. Juntamas ir salyklas, ir truputėlis kartumo ir šiaip maloniai geriasi. Tamsusis nepasirodė toks įdomus, tiesa, irgi neblogas, kiek karamelinis.
Jei jau prakalbome apie Kauno alų, atskirai reikėtų paminėti keistenybes su „depozitiniais“ buteliais. Panašu, jog pradėta pilstyti į bet ką, ir ant to bet ko klijuojamas depozito ženklas taip pridedant papildomų pinigėlių prie kainos. Depozitiniais tapo ir flip-top, ir užsukami, ir keletas keistų formų butelių (žiūr. paveikslėlį). Laimei, dauguma pardavėjų depozitui neskaičiuoja PVM (taip ir turėtų būti). Išskyrus UAB „Lietuvos aludariai“. Na, bet juk reikia kažkuo išsiskirti..
Curva Piscis, Taura, Dundulis. Juodaragio alus.
Tamsusis elis su kadagiais
Alk. 5%, 1 ltr. – 6,66 Lt (graži kaina!)
Štai kuo reikia džiaugtis! Veikliems aludariams nebūtina turėti nuosavą daryklą. Suprantama, pirmieji žingsniai marketinge ir logistikoje sunkūs, bet tikiu, jie bus ne paskutiniai – kolaboracinė aludarystė populiari ir straipsnelio pradžioje minėtoje Danijoje, ji padeda išvengti milžiniškų investicijų ir ženkliai paįvairina alaus rinką. Taigi, Tauros daryklos bazėje Kreivų žuvų kolektyvas Curva Piscis išvirė festivaliui Mėnuo Juodaragis skirtą alų. Pirmoji partija buvo pristatyta vasarą, ir jos neliko akimirksniu (ir vasaros neliko, ir alaus neliko). Teko pasitenkinti keletu alaus gimimo proceso nuotraukų Snukiaknygėje. Antrasis Juodaragio alaus virimas subrandintas saulėgrįžos metui, jis pristatytas jau gerokai plačiau: draugiškuose baruose ir pilstyklose.
Aš esu iš tų žmonių, kuriems kartu su alumi noris kažkokios istorijos, vizualaus ir mentalinio papildymo, todėl labai maloniai nuteikia alų lydinti trumpa istorija. Kiek anksčiau minėtas Curva Piscis ir Tikras alus virtas Viržinis taip pat turėjo gražią istoriją apie viržį, skandinavus ir rankom rinktas žoleles. Lygiai taip pat maloniai nuteikia Juodaragio apipavidalinimas, istorija apie kadagį ir jo reikšmę Baltų kultūroje. Šaunuoliai! Deja, dalį ritualo gadina (iš tiesų gadina) plastikinis butelis, kuriame, dėl visiems suprantamų priežasčių, tas alus parkeliauja į namus.
Šį alų reikia ragauti 13oC temperatūros, o norintys jį pakartoti savarankiškai, receptą gali rasti Atviras Alus svetainėje.
Cha, prirašėme daug, koks gi tas kadagių alus iš tiesų? Kadangi tai festivalinis alus, geriasi jis tikrai nesunkiai. Gal tokiu atveju šiek tiek pavandenijęs skonis nėra trūkumas? Artimiausias palyginimas, kaip keiksmažodis, butų „panašus į varniukų“. Iš tiesų, tas vandeningumas, giros skonis ir bendras įspūdis yra toks. Tiesa, degintas salyklas čia dominuoja žymiai labiau, bet tai iš esmės ir viskas. Atleiskit, bet kadagių uogų skonio (kaip mes ji sau įsivaizduotume) atrasti nepavyko, nors, sako, jų ten buvo įdėta dar daugiau nei pirmame virime.
Širvėnos bravoras. Gutstoutas
Avižinis stoutas.
Alk. 5,2% 1 ltr – 7 Lt (su taros kaina)
Dar kart valio! Štai kur juodas alus, pažiūrėkit tie, kas savo raudonus lagerus juodais pavadina. Nuo lapkričio pabaigos Feisbuke (laimei, atvirame profilyje!) intrigavę alaus darymo proceso nuotraukos galų gale virto apčiuopiamu (gal reiktų sakyti apryjamu?) rezultatu.
Iš tiesų, „tamsus kaip žemė, macnus kaip kava, skanus kai meškos miegas Gutstoutas išsiskiria salyklų įvairove bei kavą ir šokoladą primenančiu skoniu“. Reikia sutikti su pačių aludarių apibūdinimu, na o nuo savęs pridėtume, jog jei kažkas iš aprašymo pagalvojo apie saldų šokoladą, tai jie žiauriai suklydo. Gutstoutas sausas (ta prasme jog nesaldus), ganėtinai švelnus ir lengvas. Sako, tas švelnumas nuo avižų. Pritartume nuomonei, jog įdomu, kiek geresnis rezultatas būtų brandinus ilgiau nei „beveik dvejus mėnesius“. Bet kuriuo atveju – vertas dėmesio tiems, kas mėgsta stoutus, o tiems, kas nežino, ar mėgsta, gera proga pamėgti.
Derėtų ragauti 14oC temperatūros.
Beje, Širvėnos bravoras pristatė savo atsinaujinusią web svetainę. Gražu ir ganėtinai informatyvu.
Švyturys. Old Port Ale
Scottish Ale. Pasterizuotas.
5,6 % alk. 0,5 ltr – 3,24 Lt su depozitu.
Jesteśmy panowie, nie kokie ten baudžiaunykai, kad po litewski rašytume! Tik va, kodėl Old Port o ne Alter Hafen? Na gerai, marketingistų nuo provincialumo viruso jau nepagydysim, bet sakykit, kodėl man reik išsinarint akis, kol iš viso perskaitau, kas jūsų blizgioje etiketėje parašyta? Tiesa, nieko gero ten neparašyta, nebent, kad naudotas karamelinis ir Carared salyklas. Ir vizualiai naujasis alus apipavidalinimu beveik niekuo nesiskiria nuo kalėdinio Adler Bock. Blogai.
Na o kas gerai? Gerai, kad nuolat krentant pardavimams, Švyturys, eurolagerų apologetas, nepajudinama tvirtovė, priverstas pasiūlyti kažką naujo. Na, toli nenueita, net ir šis škotiškas elis, teigiama, darytas su kažkokia makalyne iš lagero ir elio mielių. Primena Kalnapilio Dubble? 🙂
Pasidžiaugę gražia vario spalva bandome ragauti. Kol alus šaltas, viskas gerai. Tvirtas kūnas, silpnas karameles ir salyklo kvapas.. ir panašus skonis, šiek tiek saldumo, beveik nesijaučia apynių. Visai neblogas, netgi padorus. Bet išgerkite jį kol šaltas, kitaip šis elis pavirsta į „tikrų vyrų” gėralą.
Teigiama, jog alus dera su ispaniškais kumpiais, ožkų sūriais ar karštaisiais avienos patiekalais. Na žinoma, juk čia „tradicinė kolekcija”, kur ten žemiški valgiai. Pagalvojus, kaip dažnai tenka valgyti avienos paitekalus, tokie pasiūlymai artimesni teiginiui „siūlome nepirkti”.
Visgi šį variantą užskaitome. Kol nesuoptimizavo kur nors Utenoje.
Ačiū už apžvalgą, reikės patikrinti naują Kauno alaus produkciją.
Gyti, nežinau ar labai verta mokėti berods 1.99 Lt už 0.33l, kai už tą pačią sumą praktiškai tas pats alus tik didesnėje taroje (kaip rašiau pas Modestą bloge) nėra labai didelio skirtumo.
O Bismarko reik lyginimą padaryti su stouts ir porteriu, į kurį būtų panašesnis.
Ragavau Kauno naujovių prieš kelias dienas. Burmisteri paragavus pirma mintis Kauno porteris ar bent jau labai arti to. Tiesa porteris jų man visai tinka tai ir burmisteris tiko. Kas dėl Seno Kauno tai šviesus niekuom neišsiskiria iš kitu šviesiu Kauno , o tamsus tai kažkoks nesusipratimas taip sunkiai tie 0,33 susigere.
labai liūdna, bet skaitant apie „Kauno alaus naujienas“ suvokiau, jog šiam itin asmeniškai mėgstamam bravorui trūksta novatoriškumo. teisybė, dėja, yra tokia, jog tas Burmistro alus – tai tas pats Kauno porteris supilstytas į mandresnes bonkas su swingtoperiu, o mažesniuose ir užsukamuose, kažkuri ta pati produkcija iki šiol randama įprastuose BBH buteliuose. su Žaliakalnio Gyvo atsiradimu tikėjausi progresyvaus judėjimo, o pasirodo jie tiesiog smagiai įsikinkė į etikečių kaitaliojimo vėžes.
Smulkūs pastebėjimai: dažniau naudojamas terminas ne flip top o swing top. Na o iki lito kainos jam toli. Visi trys kartai mažiau 🙂
Dėkui už mūsų produkto „Gutstouto“ apžvalgą. Galite „Gutstouto“ karts nuo karto paragauti ir pasižiūrėti, kaip jis bręsta ir koks laikas brandinimui optimaliausias 🙂 Tikimes greitu „Gutstoutą“ supilti ir į stiklą. Geros putos.
Senas Kaunas – tikrai gerai geriasi. Tik pavadinimas keistas. Senasis Kaunas skamba gerai, o senas Kaunas? Beveik kaip pasenęs alus. Matyt etiketės maketuotojui netilpo ant 0.33 buteliuko užvynioti ilgo žodžio Senasis. Na, o turinys, kaip minėjau – tikrai geras.
Dabar ties apie tą naują Švytenos viralą, oldportale – salto mortale. Spalva graži, aromatas visai malonus, bet va skonis, kažkodėl radikaliai skiriasi nuo aromato. Ir kai nuryji, po sekundės gomury atsiranda nemalonus rūgšties poskonis. Žodžiu, tas raugalas tinkamas gerti tik atšaldytas iki temperatūros, prie kurios užšals ir skonio receptoriai. Ta išreklamuota tvirta puta išsivaikščiojo vos spėjus baigti pilt. Ir, manyčiau, žmonės, galintys sau leisti ispaniškus kumpius ir avienos patiekalus, rinksis ką nors kitką.
Smagumynas buvo paskaityti. Kauno Porteris mano vienas mėgstamiausių lietuviškų, taip kad jau pakeliui į artimiausią parduotuvę Burmistro. Etiketė atraktyvesnė, bonka mandresnė tik reiks padabot, kas viduj slepiasi.
Komentarai apie alų vertintini kaip aukštesnės gėrimo kultūros asmens nuomonė. Tačiau ją reiškiant gal vertėtų susilaikyti nuo miestų architektūros šimtmečio raidos komentarų. Tai padėtų išvengti kapitalinio apsijuokimo, o skaitytojam nekurtų apie autorių snobinio ir pižoninio įvaizdžio.