Galime ramiau atsikvėpti – vasara eina į pabaigą, gal alus pilstyklose ir baruose jau nebebus prarūgęs? Tai viena iš priežasčių, kodėl karštom dienom teko gaivintis milteliniu alumi. Kai kas labai pyksta ir vadina mus nemokšomis, kai kalbam apie miltelius. Nepykit, mielieji, miltelinis alus nėra toks blogas 😉 Technologijos leidžia užtikrinti vienodą kokybę ir patikimumą, ko nepasakysi apie kai kuriuos kitus, dažnai be reikalo liaupsinamus, „natūralaus“ alaus gamintojus. O jei tuo pačiu galima surinkti ir taurių kolekciją, ko gi nepasinaudojus proga?
Tiesa, gal Švyturio marketoidai galėtų pasakyti, kaip į tuos suvenyrinius indelius, skambiai pavadintus taurėmis, sutalpinti jų brukamą pintą, jei ten net 0,3 buteliukas telpa tik tada, jei alus neputoja? Visiškai nevertingas prizas, IMHO.
Tai ko gi čia taip džiaugiamės kad baigiasi vasara? Ogi tuo, kad parduodamo alaus kokybė vis dar nelabai rūpi nei pardavėjui, nei gamintojui. O šilumoje alus linkęs visaip kaip egzotiškai keisti savo skonį. Ir kai Alaus namuose barmenas tvirtina jog čia Raudonųjų dobilų alus nesurūgęs, ką tik atkimšta bačka, čia jis toks ir turi būti ar panašiai.. telieka pagūžčioti pečiais ir palikti alų neišgertą. Nejaugi nei vieniem, nei kitiem taip neįdomi prekės ar paslaugos reputacija? Nejaugi baras negali sugrūst atgal gamintojui jo rūgėsį ir palinkėti, kad ateityje marinatus mėsai gamintų, o ne alų?
Ne per seniausiai Vilniuje atsidarė naujas pilstyklų-kebabinių tinklas Šopenas „Mūsų skonio alus ir gira“. Juos galite rasti Norfose Karolinišėse ir prie Spaudos rūmų bei kažkur prie Kalvarijų turgaus. Tas jūsų skonis, ponai, pasakysime, labai nekoks. Kodėl? Atsakymas kitoje pastraipoje.
Joalda. Joniškėlio respublika
Alk. 5,2%
Štai norėjome parašyti apie naują ragautą alų, kuris, pasak etiketės, atitinka „visus geriausius senojo aukštaitiško alaus standartus“. Neparašysime. Nebent papriekabiausime prie etiketės, kurioje į mus piktai žiūri kažkokie nei tai banditai, nei tai partizanai. Tautiškumas gal ir sveikintinas dalykas, bet „Mirties bataliono alus“ skamba visgi nelabai skaniai. O ką apie alų? Na, tiesiog eilinis atvejis, kai nei gamintojui, nei pardavėjui neįdomu, jog alų parduoda surūgusį..
Kitas naujienas galime skirstyti į dvi kategorijas: įdomios ir neįdomios. Pradėsime nuo pastarųjų.
Fortas. Radler su citrinų sultimis
Alk. 2,5%
Sudėtis: alus (51%), vanduo, cukraus sirupas, angliarūgštė, citrinų rūgštis, citrinų sultys iš koncentrato (1%) , kvapiosios medžiagos, askorbo rūgštis, natrio benzoatas, stabilizatoriai E445, E414.
Marketingo prasme tai vadinasi „įšokime į nuvažiuojantį traukinį“, kai vasarai įpusėjus išleidžiamas alaus kokteilis, mėgdžiojantis Uteną ir Kalnapilį. Na, bet gal dar suspėjo bent koją kyštelėti.
Rinkuškių Baro
Alk. 5,2% ir 6,0%
Kuo jie skiriasi? Vienas vadinasi Tikrasis (tas, kur 5,2%), kitas Tradicinis. Kuo įdomūs? Nebent alaus etikečių kolekcininkams. Rinkuškiai labiau mėgsta palepinti kolekcininkus nei alaus mėgėjus. Tiesiog alus.
Rinkuškiai. Alaus kelias
Alk. 5,5%
„Tradicinis Biržų krašto alus.“ Aprašymą skaityti viena pastraipa aukščiau.
Rinkuškiai. Seno rūsio
Alk. 5,4%. Pusšviesis alus.
„Aludarių šeimos tradicijos.“ Bekaitaliodami pavadinimus, patys aludariai, tikriausiai, pavargo atnaujinti informaciją savo interneto svetainėje. Taigi apie šį ir kitas verdamas alaus rūšis ten informacijos nelabai rasite. Tiesa, šis alus bent jau skyrėsi nuo pirmų trijų. Bet kad nuo to būtų labiau geriamas, nepasakyčiau.
Rinkuškiai. Exclusive
Alk. 15%
Jau kiek įdomiau. Pirmą kartą tokiu alaus stiprumu buvo nudžiuginęs Vilniaus alus su savo 13 statinių 14% alk. alumi. Natūraliu būdu (be iššaldymo) kai kuriems aludariams pavyksta pasiekti ir 29% alkoholio. Laimei, tokiu alum vėl galima prekiauti. Paragaukite, skonis neblogas, pažinimo džiaugsmas garantuotas.
Gubernija. Žemaičių alus. Samogitian
Alk. 6%
Nežinau, kodėl šis alus pateko į apžvalgėlę. Tokių visokių beskonių apatinėse mažųjų parduotuvių lentynose galite rasti ne vieną. Tiesiog gaila išleistų pinigų.
Gubernija. Bravo! Craft beer
Alk. 5%
Jergutėliau! Craft beer! Tipiškas miltelinio alaus pavyzdys, kurį netgi alum vadinti būtų galima sąlyginai. Susidaro įspūdis, kad pirma santechnikas išvirė pagamino alų, paskui valytoja su sekretore susėdo prie to alaus, ir viena sugalvojo pavadinimą, kita nupiešė etiketę. Su visa pagarba sekretorės, valytojos ir santechniko profesijoms, bet ne jiems virti alų ar užsiiminėti marketingu. Plojam katučių ir dedam į nesąmonių muziejų.
Astravo Biržų pilies
Alk. 5% šviesusis
Alk. 6,5% stiprusis
„Alus verdamas pasitelkus biržiečių patirtį ir laikantis Vokietijos alaus grynumo įstatymų reikalavimų.“ Va, o mes čia spėliojam, kaip visokius beveidžius alus aprašyti. Pasirodo, galima naudotis nauja klasifikacija. Kur stipresnis tai „subalansuoto“ skonio, kur silpnesnis – „turtingo“. Ir viskas tampa parasta ir aišku. Perkant Astravo (ex Ponoro) alų dažniausiai dalyvaujate loterijoje: bus surūgęs ar nebus. Šį kartą „prizo“ negavome ir likom beveik patenkinti. O po aukščiau paminėtų naujienų šis alus pasirodė netgi skanus. Be jokių gilinimųsi į skonius ir poskonius silpnasis bendru nutarimu visgi pripažintas kiek nesubalansuotu, bet stiprusis buvo įvertintas kaip geriamas.
Kupiškio alus. Leičių šviesusis
Alk. 5%
Ponai ir ponios, ir vėl turime progą pristatyti kone prabangiausią alų iš visų ragaujamų. Kaip nežiūrėsi, pakuotė daro didelę įtaką. Galbūt net Bravo! alų įvertintume truputėlį geriau jei ne profaniškas apipavidalinimas. Galbūt. Praėjusį kartą Leičių skrudintą alų anonsavome kiek pašaipiai. Ne todėl, kad alus buvo blogas – atskirti sąžiningą aludario darbą nuo tiesiog eilinio Bravo! viralo nėra sunku. Tačiau tas nemalonus susireikšminimas dėl „istorinio baltų alaus“ liko ir dabar. Pačiu alumi šį kartą likome visai patenkinti. Malonus kartumas, lengvai geriasi, gražiai žiūrisi. Geriamas, netgi labai, jei tik negaila 12 Lt už 0,75 ltr. butelį.
Kupiškio alus. Leičių grikinis
Alk. 5,5%
Nors su kamščio traukimu šį kartą sekėsi daug geriau, putos aluje išgauti nepavyko. Tai šiek tiek nuliūdino, bet pasitenkinimas, viliantis paragauti grikių alaus, buvo stipresnis. Alus neapvylė. Tvarkingas, apyningas, kiek aitresnis už anksčiau minėtą šviesųjį. Grikiai neišsišoka paįvairindami bendrą balansą. Labai neblogas.
Artis, Vajezus, Bravaria. Licorne
Alk. 4,5%?
Tokios naujienos kaip ši nepaprastai džiugina – tai dar vienas puikus kontraktinės aludarystės pavyzdys kai niekam per daug nežinomi aludariai nuomoja įrangą ir verda savo alų. Tai aludariai, išaugę iš namų alaus marškinėlių, ir norintys parodyti savo sugebėjimus platesnei publikai. Džiugina, jog lietuviško alaus scena (ak, kaip gražiai skamba) pasipildo originaliomis eksperimentinėmis alaus rūšimis. Svarbiausia – gero ir ne pabodusio eurolagerio ar „tradicinių prosenelių receptų“ skonio alaus.
Licorne – prancūziškai vienaragis. Kodėl prancūziškai? Pats alus yra belgiško Witbier stiliaus, na o belgai turi dvi oficialias kalbas: olandų ir prancūzų. Prancūziškai vienaragis skamba suprantamiau 🙂 Kodėl ne lietuviškai?…
Išvaizda – paveikslėlyje: šiek tiek drumstos, geltonos į rudumą spalvos. Puta, kaip ir daugumos bambalinių, deja, minimali. Tai kvietinis alus su apelsinų žievelių, kalendros ir imbiero prieskoniais. Visus šiuos skonius galima išskirti, visi puikiai dera tarpusavyje ir su apyniais bei salyklais. Jokių persistengimų su „pagardinimais“. Paprastai kalbant, šis alus tikrai labai patiko. Ačiū!
Jei kas negavote paragauti, galite pabandyti išsivirti patys – receptas Atviram aluje.
Alus įsigytas Vilniaus Alaus savanoriuose. Deja, Savaoriai „dėl techninių priežasčių“ ko gero tuoj bus sulyginti su žeme (jei dar nesulygino).
Apdovanojimai.
Nors ne visos žadėtos pramogos Pakruojo Amatų, muzikos ir alaus festivalyje įvyko (dėl kiaulių slogos buvo atšauktos paršelių lenktynės-gaudynės), tačiau į šventę atvyko ir vienas amerikietis, lydimas JAV ambasados darbuotojų, bei gausus būrys lietuvių (na ir keletas latvių, rusų bei kitų kaimyninių respublikų atstovų). Tiesa, tas amerikietis gana žymi alaus persona, ir, tikėkimės, kitą kartą nusileis visas jankių desantas.
O festivalyje geriausio alaus (iš 37 rūšių) titulą gavo šie alūs:
Šviesusis lageras – Dundulio Loftas;
Tamsusis lageras – Alstekos Senojo Pasvalio;
Elis – Dundulio Užupio elis;
Spec. technologijos – Dundulio Humulupulu IPA.
Pirkiniai.
Švyturys nusipirko ąžuolinių viskio statinių alaus brandinimui. Taigi, neužilgo reikia tikėtis originalaus stout‘o. O gal pasiūlys dar kažką ribotomis partijomis, juk ne šiaip sau įsigijo ir 500 ltr alaus daryklos įrangą bei testuoja amerikietiškus apynius.
Pasismaginimai.
Jei būsite Alaus namuose Vilniuje, nepraleiskite progos užsukti į tualetą. Ne ne, ne tam, apie ką pagalvojot. Tiesiog šitas kabakas tiek apleistas, tiek nustekentas studentų, kad atviri elektros laidai čia kyšo visuose kampuose. Atsargiai imate už fazės laido (rudas), sujungiate jį su srovės nuotekos laidu (geltonas). Tik Puft! Ir tamsa salėje garantuota kelioms minutėms. Aišku, būti nutrenktam elektros nėra taip žiauru, kaip gauti parūgusi alų…
😀 teisingai čia apie alunamį… nes kai sako savi – niekas neraguoja… gal išgirdę iš kitų sureaguos….
Beje licorne galima isigyti alaus kolonelej. Dekui pingvi uz gera zodi 😉
Tikėjaus pamatyt šioje apžvalgoje, bet deja – IMHO labai vykęs „Dundulio Kvietkis“:
https://www.facebook.com/photo.php?fbid=475810092514461&set=a.164916060270534.36527.155090474586426&type=1&theater
„Kvietkio“ buteliuose yra „Bambalynėje“. Aišku tai skonio reikalas, bet „Licorne“ net šalia „Kvietkio“ nestovėjo, jei leisit taip išsireikšt. 🙂
„Seno rūsio“ alus tikrai vertas dėmėsio, kai „Kolonėlė“ prekiavo pilstomu – tik jį ir pirkdavau. Butelinis kažkoks skystesnis atrodo, bet irgi neblogas. Tokių pusšviesių pas mus trūksta (bent jau man).
O man su Rinkuškių Baro „serija“, taip pat ir Seno Rūsio, dukart nenusisekė. Kai ištraukus iš šaldytuvo butelį alaus pusę jo išputoja į kriauklę, tai nieko gero.
pritarčiau dėl Seno rūsio, bent jau iš to ką gali rasti kokioje Maximoje ar pan., tai iš Rinkuškių tai geriausias produktas šiaip tai jau.
Dadis> na turetu buti sunku objektyviai lyginti witbiera su saisonu. Kvietkis nuo zodzio kvietkas ne nuo kvietys. Siaip labai geras alus.
Nu tai ir sakiau – skonio reikalas. No offence. 🙂
Iš paminėtųjų „Alaus kolonėlėje“ galite gauti Rinkuškių Exclusive ir Licorne pilstomo (beje pilant į bokalą ar į bambalį Licorne putoja mažiausiai iš visų mūsų turėtų kvietinių, barmenų jis nevargina 🙂 ), greitai turėtumėm gauti Kvietkį stikle.
O su alumi problemų rugpjūtį turėjo ne vienas aludaris, bent jau mūsų pilstykloje brokuotų partijų (jei taip galima pasakyti) buvo Piniavos Raudonųjų dobilų, Dundulio Gryno ir Joaldos „Joniškėlio Respublikos“ (aka Pasvaliečių lengvas), pora bačkų įtartinai anksti nulinko ir Taruškų su kanapėm, bei „Demon“. Kas pasiskundė – pakeitėm ir atsiprašėm, jei kas dar liko nusivylęs – ateikit ir sakykit, keisim ar gražinsim pinigus. Šiaip pastebėjau, kad tautiečiai nelinkę skųstis, kad gavo š vietoj alaus, gal todėl ir piktnaudžiauja tuok kiti
Lietuvoje trūksta informacijos vartotojui apie „gyvą“ alų. Daugelis suvokia, jog jis gali stovėti lygiai taip pat kaip ir pasterizuoti alūs. Labai keista, bet net daugelis pilstuškių ar alubarių nesistengia alaus laikyti vėsiau (Alaus kolonėlė – malačiai, kiek žinau turi kondiškę pasistatę). Dėl to dažnai alus keičia savo skonines savybės. Temperatūros pokyčiai labai įtakoja alų ypač visuotiškai paplitusį lagerį. Aišku investicija į šaldymą yra šiokia tokia, bet manau geriau vos kilstelti alaus kainą, bei užtikrinti sąlygas ir būti garantuotam, jog klientas bus patenkintas ir nebereiks aiškintis su gamintoju.
Taipogi barmenai turėtų kiekvieną darbo dieną pradėti auka dievams – nuliedamas alaus lašus užsibuvusius sistemoje per naktį.
Manau išsilaikys tik tokie pardavimo taškai ir aludariai Lietuvoje, kurie tikrai gerbs alų ir savo klientą.
P.S. cit. „Na, tiesiog eilinis atvejis, kai nei gamintojui, nei pardavėjui neįdomu, jog alų parduoda surūgusį..“ –
dėl gamintojo nelabai sutikčiau – mums Joalda per savo atstovus Vilniuje visada be problemų keičia surūgusį ar „ne tokį“ alų
Tikrai ko tai Rinkuškių alus iš butelio pastaruoju metu fontanu veržiasi. Šiaip nesurūgęs nei ką.Gal galit kas paaiškint kodėl taip čia?
karšta alui rugpjūtį. eliai lengviau atsilaiko, visi kiti pilni pašalinių skonių, geriausiu atveju.
Sudomino Švyturio pirkinys – o čia kaip, Maisto ir veterinarijos tarnyba leido medines bačkas naudot? Lyg ir buvo uždraudę
Nustebino anonsai kai parasete kad beskoniai alus prekybos tinklu lentynos apacioje,na jei Jums taip ponuliai atrodo tai gerkit „mizaliuka“ nuo virsutiniu lentynu ir mokekites uz marketinga:))
Sveiki, manau šios temos autorius visai nieko nesupranta apie gyvo alaus realizaciją, juk alus prekybos vietose labiausiai įtakojamas pačio prekybininko. Gamintojui sunku prižiūrėti prekybos vietose esamą alų, nes prekybos vietų ne 2 ir ne 10. Tam ir yra tarpininkai (šiuo atveju barai ir parduotuvės), kurie tiesiogiai palaiko ryšį su pirkėjais. Žmogus, kuris parduoda alų turi klausyti prikėjų nusiskundimų ir spręsti iškilusias problemas susisiekiant su gamintoju.
Siūlau ragauti alų tiesiai pas gamintoją ir jam reikšti pretenzijas, dėl vietoje ragaujamo alaus, o ne tokiu atveju, kaip čia buvo daroma.