Pirmadienis daugumai, turbūt, ne pati geriausiai diena. Tačiau pirmadieniais praleidžiame septintadalį savo gyvenimo, kodėl gi nepasidaryti jo šiek tiek linksmesnio.
Taigi, nusprendėme pirmadieniais pasidairyti po Vilniaus alaus barus. Kaip tarėm, taip ir padarėm, spjovėm ir išvažiavom panagrinėti, kaip Šnekutis gyvena.
Šnekutis – pasvaliečio aludario įkurti du kaimiško alaus barai Vilniuje. Viename iš barų rasite ir patį įkūrėją, kartu dirba jo sūnus ir žmona. Kai geriama penkiasdešimt metų kasdien ir vieną rytą pabudus gimsta noras būti dizaineriu, gimsta ir toks baro puslapis internete http://www.alutis.lt/snekutis/. Tokia pat kosminė atmosfera jaučiasi ir pačiuose baruose.
Kažkada, maždaug prieš ketvertą metų, žlugus verslui Pasvalyje, Valentas Vaškevičius apsiavė veltinius, užsidėjo šiaudinę skrybėlę ir dviračiu išvyko i Vilnių. Tuo metu gyvu alumi joks baras neturėjo noro prekiauti – juk šiltu oru alus surūgsta per kelias dienas. Keistuolis neliko nepastebėtas ir verslas po truputėlį ėmė judėti. Dabar savininkas tvirtina, jog reklamos jam jau nebereikia. Geri atsiliepimai eina iš lūpų į lūpas, nemažas būrys pastovių lankytojų, lankosi užsienio turistai – čia geriausia vieta norintiems originalioje atmosferoje paragauti autentiško lietuviško alaus. Per dieną abu „Šnekučio“ barai parduoda iki 200 litrų „skystos duonos“. Jei turite noro įsiamžinti su savininku, nesidrovėkite, jis mielai pozuoja su trofėjine šiaudine skrybėle.
Pirmasis „taškas“ įsikūręs stoties rajone (Šv. Stepono g. 8) pasitinka baltomis durimis ir aplaužyta reklama, pro kuriuos eidamas nelabai pastebėsi ar veikia baras iš viso. Na, bet mes ne dizaineriai, o tiesiog alaus mėgėjai, tad užeiname į vidų. Ir nepamirškite uždaryti tų baltųjų durų – užrašas ant jų byloja, jog pamiršusiems gresia 100 Lt bauda! Uždarius duris pasitinka pats Šnekučio vadovas. Nelabai kalbus, nelabai greitas, bet geriau toks nei kokia blondinė, apsivilkusi Švyturio logotipais apklijuotą rūbą. Į akis krenta visokių šalių ir visokių laikų pinigai, kuriuos padovanojo klientai. Tad jei turite užsilikusių banknotų, galite juos čia priduoti.
Alų užsisakyti ir mokėti reikia prie baro. Gal šiek tiek nepatogu, bet taip jau yra.
Siūloma apie 12 nefiltruoto, nepasterizuoto pilstomo alaus rūšių. Kaina – penki litukai už bokalą. Žadėto cepelino (ir cepelinų) neturėjo, teko paragauti bulvinių blynų. Nebuvo blogi, bet ne tokie, kuriuos rekomenduotume užsisakyti. Bare apie 40 vietų, yra banketinė salė.
Antrąjį Šnekutį pasieksite visai nesunkiai: padalinkite kelią į tris daugmaž lygias dalis: iki Rotušės, iki Užupio tilto ir iki Šnekučio. Kiekviena iš jų ne tokia ir tolima 🙂 . Užupyje (Polocko g. 7a) įsikūręs baras atrodė gerokai įdomiau. Nors prie įėjimo parašyta „Pardavėjas Šnekutis“, bet išvydome Šnekutę, kuri labiau buvo panaši į šnekutę: gal po savaitgalio, bet pirmasis šnekutis buvo gana ramus. Baro viduje jauki netvarka su akvariume besikankinančiu vėžliu – kiek ragavom alų, tol jis bandė išlipti iš akvariumo. Kuomet pagalvojom, jog taip kapanotis jam lemta dar kokį šimtą metų, pagailo gyvūno. Sienos ir lubos apkabinėtos senų laikų alaus reklamomis, nuotraukomis, padėkliukais, senais rakandais. Kabo net RPG-18 Mucha**** granata (mes ne ekspertai, bet panaši).
Šiame bare turėtų būti ir didysis, virš 10 kg (su alum – 13,3 kg) sveriantis bokalas. Nulaikysite?
Pirmadienį žmonių nebuvo gausu, bet penktadieniais vietos gali ir nelikti: viduje tik keli stalai, šiek tiek dar stovi lauke, bet vietos nėra daug.
Be cepelinų Šnekutyje galima užsisakyti ir visokių kiaulės dalių (ausų, kojų, šnipų ir kitokių), bei užkąsti lietuviškų ir latviškų (jei mėgstate kietesnius) žirnių – tikrai neblogai išvirtų, rekomenduojame.
Dėmesio: barai nedirba sekmadieniais, nesibelskite.
Mūsų įvertinimas:
Aplinka: 9
Alaus pasirinkimas: 9
Maistas: 6
Aptarnavimas: 6
****
RPG-18 Mucha – vienkartinis reaktyvinis prieštankinis granatsvaidis, skirtas kovai su tankais, šarvuočiais, gyvąja jėga ir lengvais įtvirtinimais. Į Tarybinės Armijos ginkluotę priimtas 1972 m. Granatsvaidžiai Mucha turėjo pakeisti iki tol naudotas rankines kumuliacines granatas RKG-3. Konstrukcija panašus į JAV vienkartinį granatsvaidį M72 LAW.
Konstruktoriai – V. Baraboškinas ir I. Rogozinas. Granatsvaidžio bandymai atlikti 1971 m., į ginkluotę jis priimtas 1972 m. Gaminti nustojo 1993 m., per tą laiką pagamino apie 1,7 mln. RPG-18. Tuo metu granatsvaidis tarptautinėje rinkoje kainavo 721 JAV dolerį. RPG-18 pakeitė RPG-22.
