Nušalęs alus

Visi žinome, jog alaus užšaldyti negalima. Tie, kas norėdami greitai atšaldyti alų deda jį į šaldiklio kamerą, nusipelno nuožmios mirties tame pačiame šaldiklyje. Tokių pat kankinimų turi susilaukti ir mėgėjai prieš išpilstant alų, iki minus aštuoniolikos atšaldyti alaus bokalus. Visa tai pražūtinga alui. Jo skoniui. Geriausias būdas nepajusti alaus skonio – atšaldyti jį iki +4. Bus visiškai vienodai, ką geriate. Tikimės, tokie žmonės mūsų blogo neskaito.

Tačiau būna ir išimčių. Visokie Branduoliniai Pingvinai, Paskandinti Bismarkai ar Samuelio Adamso Utopijos, kur alkoholio kiekis aluje siekia virš 40%, gaminami ne pripilant spirito, kaip kliedi kokie nors matulai ir į juos panašūs, o visiškai elementariu, kiekvienam tarybiniam alkašui žinomu būdu.

Taigi, žvėrelio iškamšą “Istorijos pabaigai” jau pasigaminome, belieka butelį užpildyti panašiu skysčiu o ne kokiu ten 4,6% sysalu.

Žemiškesniu stipraus alaus pavyzdžiu galime laikyti vokišką Eisbock, gaminamą iššaldymo būdu. Brandinimo pabaigoje alus smarkiai atšaldomas, ir dalis vandens jame užšąla. Ledo kristalai yra pašalinami, dėl ko tūrinė alkoholio dalis padidėja (spiritas neužšąla).

Kada pirmą kartą buvo pagamintas Eisbock nėra tiksliai žinoma. Legenda pasakoja, jog tai nutiko vokiškam Kulmbache 1890 metais. Vieną žiemos dieną pagalbiniam berniukui buvo nurodyta nuridenti keletą Bock statinių į rūsį. Bet pagalbininkas ar tai buvo pavargęs, ar šiaip tinginys, bet statinės liko stovėti kieme iki ryto.

Naktis pasitaikė šalta. Rytą šeimininkas statinėse rado užšalusį alų. Atidarydamas jas vieną po kitos matė tą patį vaizdą – į ledą sušalusį alų, kurio viduryje teliūskavo nedidelė tamsaus skysčio bala.

Bausmė vaikinukui buvo sunki – šeimininkas liepė išgerti tą neužšalusį skystį. Ką pameistrys ir padarė. Pradžioje su siaubu, bet kuo toliau, tuo su didesniu malonumu.

Tamsiai rudas skystis, susikaupęs statinės viduryje, buvo saldus, aromatingas ir stiprus. Nuo to laiko Kulmbacho aludariai keletą statinių Bock ar Doppelbock išridendavo į šaltį o nesušalęs skystis buvo surenkamas. Dar kitaip Eisbokas vadinamas G’frorns  (nuo žodžio Gefrorenes – sušaldytas).

Taigi, technologija nesunki, kodėl gi nepasigaminti patiems? Taip ir padarėme. Paėmėme Tauro bliaubę ir, kadangi už lango vasara ir lauke alus greičiau užvirtų nei užšaltų, įkišome jį į šaldiklį. (Pastaba: neeksperimentuokite su stikliniu buteliu, šaldiklyje jis suskils.)

Po keleto dienų alaus bliaubė pavirto tikru šaltuoju (tiesiogine ir perkeltine prasme) ginklu. Sušalo viskas! Iš pirmo žvilgsnio – jokio skysčio nei kvapo. Bet atidarius butelį iš jo ėmė veržtis putos ir tamsus tirštas skystis. Kaip toje legendoje. Pavyko privarvinti apie 300 ml iš pradinių 2 litrų. Jei laikysime, kad visi 6% alkoholio jame nepavirto ledu (ir mums pavyko jį visą išvarvinti), mūsų gėrimas siekė apie 40% alk.! Na, realybėje gal tiek ir nebuvo, bet alkoholio garai smagiai užsidegdavo taurėje.

Ar galima visa tai gerti? Ir taip, ir ne. Skonis ir kvapas, tiesą pasakius, nenuteikė smagiam ragavimui. Tirštas (gal kad tiesiai iš šaldiklio) skystis su smarkiai koncentruotu Tradicinio Tauro aromatu. Brr, net nupurto prisiminus.

Išvada tokia: bet koks gamyklinis alus šaldymui netinka. Jei bandysite atkartoti, bandykite eksperimentuoti su “gimtais” Doppelbockais, Su puta – Senolių ar bent jau kokiu porteriu (prieš tai perpylę jį į plastmasinį butelį). Galbūt temperatūra ir šaldymo trukmė taip pat turi įtakos. O šaldyti, sako, geriausia būtų ant judančios platformos – alus prišąla prie sienelių o viduryje lieka koncentruotas skystis.

Idėja Djons В, Пивная бутылка

 

Kategorijos: Degustacijos | Įrašo nuoroda.

1 komentaras

  1. Algyzo:

    Tiesiog puikus švietėjiško pobūdžio straipsniukas apie super stipraus alaus gamybą :)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Galite naudoti šias HTML žymas ir atributus: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>