Kad ir kaip pergyvenome, jog lietuviai nesukuria jokio įdomesnio alaus Kalėdoms, visgi Vilniaus alus susiprato išvirti alų su tradiciniais žiemos prieskoniais: gvazdikėliais, cinamonu, apelsinais.. (o kur imbieras?) . Deja, šis įvykis nebuvo palydėtas teminėmis šventėmis kaip tarkim Tuborgo Julebryg diena; netgi bent kiek pastebimesnės reklamos nepastebėta.
Senojo Vilniaus tamsusis su prieskoniais 8,2 % ir Senojo Vilniaus tamsusis labai stiprus su prieskoniais 14 % pasirodė kaip tik Kalėdų išvakarėse. Kaip teigia vieno iš jų etiketė, šį alų verta gerti pašildytą, gal net įdedant medaus šaukštelį ar citrinos griežinėlį. Gausiai panaudoti cinamonas ir gvazdikėliai įtvirtina žiemos švenčių alaus įvaizdį. Kad taptų tikru šventiniu alumi, tetrūksta jog šis alus taptų sezoniniu ir .. vartotojai nekantriai lauktų jo pasirodant 🙂
Mes nusprendėme pasinaudoti rekomendacijomis, pašildyti šį alų ir pasimėgauti kažkuo egzotišku. (Įspėjame: nebandykite daryti to namuose.)
Ragaujame. Alus pasirodė gerokai per karštas, teko šiek tiek palaukti ir atvėsinti. Kvepia skaniai, tačiau skonyje kažkur dingo didesnė dalis prieskonių. Užtai atsirado stipriai jaučiamas kartumas. Padėtį gelbsti šaukštelis medaus, bet .. čia jau nebe alus o kažkoks karčiai saldus vaistas peršalus. Laimei dar buvo likę nepašildyto alaus, kurį smagiai pabaigėme. Išvada: jei šaltą dieną keliaujate į lauką leistis nuo kalnelių rogutėmis ar statyti žvėreliams ėdžias, galite pasiimti termosiuką karšto alaus, tokiu atveju jis smagiai sušildo ir smagiai geriasi. Bet mes visgi rinksimės termosiuką karšto vyno.
Atskirai verta paminėti ribotos partijos 14% alkoholio stiprųjį Senojo Vilniaus alų. Nepaisant laipsnių, kuriuos smagiai maskuoja cinamonas su gvazdikėliais, geriasi šis alus stebėtinai skaniai. Ir stebėtinai pagyvina bendravimą. Tik negadinkite jo šildydami 🙂
Beje, karštas alus su prieskoniais ir medum kažkada man išties padėjo atsikratyti kosulio. Tik tam atvejui, išgėrus tokio alaus, reikia skubiai lįsti į patalus, o ne sukti į kitą barą. Ačiū mano kvartirantėms fėjoms, kurios prisiminė šitą (atseit?) jų močiučių receptą!