Eduard Grützner
Išskirtinę vietą aludarystės istorijoje užima vienuolių alus, kuriuo viduramžiais garsėjo Bavarijos federalinės žemės Vokietijoje. Čia ir šiandien gyvena didžiausi šio gintarinio gėrimo mėgėjai.
6-7 amžiuje Vokietijoje ėmė rastis pirmieji nedideli vienuolynai. Gyvenimas juose nebuvo lengvas. Tais laikais valstiečiai buvo dar pusiau pagonys ir alaus aukas aukodavo dievui Votanui. Viskas ėmė keistis kai pasaulietiniai kunigaikščiai ėmė aukoti dalį valstiečių mokesčių vienuolynams.
Vienuoliai, savo ilgų, kelias dienas trunkančių pasninkų metu pagal Romos bažnytines nuostatas „Skystis pasninko nepažeidžia“ galėdavo tik gerti. Vienuoliai greitai suprato, kad tai jiems tiesiog likimo dovana ir pavadino alų „skysta duona“. Suprantama „duona“ galėjo būti tik rimtas alus o ne varguolių avižų gėrimas, kurį jie gaudavo iš kaimų. Vienuoliams teko patiems imti virti alų.
Netrukus vienuolių alus ėmė visa galva lenkti tai, kas buvo verdama apylinkėse. Pirma, vienuoliai naudojo kokybiškus produktus. Antra, specializacija padėjo atsirasti alaus meistrams. O be to, mokėdami užsienio kalbas, vienuoliai galėjo studijuoti senovės autorių „aludarystės“ rankraščius (pavyzdžiui Gajaus Plinijaus Vyresniojo). Dažnai misos receptą žinojo tik abatas, kuris duodavo tikslius proceso nurodymus aludariui.
Vienuoliai (ir vienuolės – moterų vienuolynuose aludarystė klestėjo ne blogiau nei vyrų) pasirodė labai išradingais. Be dažniausiai naudojamų miežių, salyklui rinkdavosi ir kviečius, avižas ar bet kokius krakmolingus augalus: lęšius, pupas, šakniavaisius. Prieskoniais buvo pelynai, pankoliai, kadagio uogos, gvazdikėliai, šalavijai, kraujažolės, vyšnių žiedai ir kanapės – čia tiko viskas. Kartais net ąžuolo, pušies ar beržo žievė. Atradimu tapo ir apyniai, kurie pradžioje ne visur turėjo gerą reputaciją, tačiau puikiai užtikrino, kad alus nesugestų.
Abatas Ekkehard iš šv. Galo (St. Gallen) vienuolyno išleido tokį nurodymą: „Vienuolyno brolijai leidžiama septynis kartus dienoje sėstis už stalo ir gausiai ragauti duoną ir alų. Penktajam valgymui, tam kuris prieš vakarinį, pateikti vyno. Alaus leidžiama išgerti penkias Maß (kažkas panašaus i kvortą) per dieną.“ Maß dydis tais laikais svyravo tarp vieno ir dviejų litrų o tai reiškia, jog vienuoliui dienos alaus norma buvo 5-10 litrų.
Eduard Grützner. „Vienuolis, žiūrintis į alaus bokalą“. Dailininkas buvo jauniausias, septintas vaikas neturtingoje valstiečių šeimoje ir žinomas daugybe siužetų, skirtų vienuoliams, alui, šnapsui ir vynui ir turėjęs Mönchmaler reputaciją.
817 metais kilo grėsmė, jog alus, kaip tariamai pagoniškas gėrimas, bus uždraustas. Bet aukščiausieji bažnyčios ganytojai parodė išmintį: alus buvo paskelbtas „gydomuoju gėrimu“ ir buvo imtas naudoti „medicininiais tikslais“. Dažnai ir tiesiogine prasme.
Vienuoliai alų virė ne tik sau: kiekvienas pasibeldęs klajūnas gaudavo maisto ir alaus. Kartais buvo pamaitinama iki 200 žmonių per dieną. Nenuostabu, jei alumi vaišino nemokamai… Tuo pačiu buvo pradėta rūpintis ir komerciniais alaus pardavimais. Kiekvienas vienuolynas ėmė stengtis aplenkti „konkurentus“ kokybišku receptu. Pavyzdžiui, vienas iš Niurnbergo vienuolynų per metus parduodavo 4500 „kibirų“. Vienas toks „kibiras“ talpino 60-70 litrų o tai reikštų 300 tūkst. litrų per metus.
Vienuolynų aludarystė suklestėjo vėlyvaisiais viduramžiais. Vokietija tiesiog maudėsi aluje. Vien Bavarijoje buvo apie 300 alų verdančių vienuolynų. Ypatingai pasižymėjo benediktinai.
12-13 a. aludaryste galėjo užsiimti tik vienuolynai, turintys tam leidimą. Alų verdantys vienuolynai buvo prilyginami pasaulietinėms darykloms, nors ir turėjo kai kurių lengvatų. Vienuolynai nemokėjo mokesčių, jų nesaistė draudimai virti alų nederlingais metais. Tačiau Reformacija, trylikos metų karas ir galiausiai 1803 m. sekuliarizacija Bavarijoje sunaikino apie 200 vienuolynų.
Šiandieną likę tik keletas tikrų vienuolynų daryklų. Žinomiausios – Andechs prie Miuncheno ir Ettal prie Oberammergau.
Vokiečių vienuolių tradicijų laikosi, pasak jų pačių, ir su vienuolynais nesusiję gamintojai: Franziskaner, Paulaner, Augustiner, Kapuziner ir pan. Vienuolynas Plankstetten bandė prieštarauti sąvokos „vienuolių alus“ naudojimui, tačiau pralošė teisme. Nuspręsta, jog taip gali vadintis ir vienuolyno alus, ir buvusio vienuolyno alus, ir tiesiog vienuolių tradicijomis grindžiamas alus, žodžiu – bet koks.
Deja, Lietuvos vienuoliams nebuvo lemta kiek nors ženkliau prisidėti prie europinės alaus kultūrinės įvairovės. Galbūt todėl kažkokie vietiniai pranciškonai baisiausiai pasipiktino Švyturio Adler Bock reklamine kampanija? 🙂
O dabar pažiūrėkime ką gi pas mus galima rasti iš vokiečių vienuolių ir pseudovienuolių alaus asortimento.
Kloster Scheyern
http://www.klosterbrauereischeyern.de/
Kloster Scheyern – vyrų benediktinų vienuolynas. Tai viena seniausių Bavarijos abatijų, kurios istorija mena 1077 metus. Į Šejerną vienuolynas persikėlė 1119-aisiais ir, nepaisant įvairių negandų, gyvuoja ir dabar. Vienuolyne saugomos vienos iš krikščionių relikvijų – Šventojo dvigubo kryžiaus – dalys. Tarp garsiausių vienuolyno svečių yra ir dabartinis popiežius Benediktas XVI.
Vienuolyno alaus istorija prasideda nuo tų pačių 1119 metų. Darykla naujai atsidarė 2006 metais, ir čia verdamas gėrimas pelnytai gali vadintis tikru vienuolių alumi. Tačiau pardavime esančio alaus kilmė ne tokia skaidri. Kiek anksčiau buvo aiškiai deklaruojama, jog alus išvirtas vienoje iš Tucher daryklų, dabar etiketė tik nesuprantamai nurodo: pagamintas ir išpilstytas [kam?] Vienuolyno alaus distribucijai (für Klosterbier-Vertriebs GmbH).
Alaus kamštelis provokuojančiai sako: Nunc est bibendum. Gera proga nemokantiems lotynų kalbos paaiškinti, kas gi užrašyta ir pingvi.com svetainės viršuje: „Laikas išgerti“. 🙂 Buteliukas irgi savotiškas – be jokiu pretenzijų, plonų kaklelių, reljefų, žalio stiklo ar kitų išprotėjusių dizainerių išsikalinėjimų.
Kloster-Gold Hell 5,4% alk.
Skaidrus šviesiai geltonas alus su gausybe burbuliukų. Vokiško stiliaus salyklo, žolės, grūdų skonio, nedaug kartus. Lengvas ir elegantiškas.
Kloster-Doppelbock Dunkel 7,4% alk.
Tamsus, beveik nepermatomas doppelbockas. Burbuliuoja ne mažiau už savo šviesųjį brolį. Aiškiai juntamas giros kvapas, šiek tiek angliarūgštės rūgštumo, karamelės, kepinto salyklo ir romo skonis. Neblogai paslėptas alkoholis. Neblogas.
Rasta: Beer Barrel
Tai tiek tikrų vienuolių alaus. Toliau netikrieji vienuoliai, bet verdantys anaiptol ne patį blogiausią alų
Franziskaner Weissbier
http://www.franziskaner-weissbier.de/
1363 metais Miunchene atsidarė nedidelė, pirmoji mieste privati darykla. Franziskaner pavadinimą ji gavo dėl greta esančio vienuolyno, kur gyveno pranciškonų vienuoliai. 1934 metais Franziskaner alus pasipuošė dabar visiems pažįstamu piešiniu su vienuoliu. Kvietinis Franziskaner skiriasi nuo kitų rūšių savo mielių kultūra ir dideliu kvietinio salyklo santykiu – 75%, įprastai tai būna 50%. Nors alus nefiltruotas, technologiškai didesni mielių gabalai pašalinami. Įmonė priklauso InBev koncernui.
Franziskaner Weissbier Naturtrüb 5% alk.
Nefiltruotas. Pasterizuotas.
„Naturtrüb“ (arba tiesiog „trüb“) vokiškai reiškia natūraliai drumstą, miglotą, kitaip tariant nefiltruotą alų. Gintaro spalvos kvietinis alus. Klasikinis „baltas“ Hefeweizen stiliaus alus.
Franziskaner Weissbier Dunkel 5% alk.
Nefiltruotas. Pasterizuotas.
Tamsusis kvietinis vokiškas alus. Juntamas karamelinis salyklas, šiek tiek bananų ir gvazdikėlių aromato. Gerai subalansuoto skonio.
Paulaner
http://www.paulaner.com/
Alaus istorija prasidėjo kai šv. Francisko iš Paolos ordino vienuoliai apie 1634 metus ėmė virti „Bock“ alų. Vienuolyną uždarius, 1806 metais pasaulietis aludaris Franz Xaver Zacherl išpirko daryklą ir tęsė stipraus alaus „Starkbier“ tradicijas su alumi, pavadintu Salvator (lotyniškai Saviour – išganytojas).
Darykla šiandieną priklauso Schörghuber Ventures ir Heineken. Tai viena iš didžiausių alaus daryklų Vokietijoje ir vienas iš Miuncheno miesto simbolių.
Paulaner Hefe-Weißbier Naturtrüb 5,5% alk., pradinis tankis 12,5%
Šviesusis nefiltruotas.
Šis alus buvo pateikiamas į karalių stalą, jis pakeisdavo netgi brangius vynus pokylių metu – jau tada Hefe-Weizen alus gavo „bavariško šampano“ vardą.
Neskaidrios rudai geltonos spalvos. Lengvas citrusinių ir gėlių aromatas, skonyje juntamos mielės, vaisiai, apyniai. Viskas labai gerai subalansuota. Atgaivina vasarą.
Paulaner Hefe-Weißbier Dunkel 5,3% alk., pradinis tankis 12,4%
Tamsusis nefiltruotas kvietinis alus.
Kaštonų spalvos, su kepinto salyklo aromatu tuo pačiu neįkyrus saldumas, išliekantis poskonyje. Ilgiems žiemos vakarams.
Paulaner Salvator 7,9% alk., pradinis tankis 18,3%
Doppelbock.
Ganėtinai tirštas, su kepinto karamelinio salyklo skoniu, saldokas, nedideliu kartumu poskonyje. Šiek tiek juntamas alkoholis, kuris smagiai sušildo iš vidaus.
Pabaigai vokiška Paulaner alaus reklamos parodija. Tiesa, Giunteriui kalbėti rusiškai sekas nekaip (kaip ir turkiškai bei arabiškai), bet Monikai rytų vokiečių kalba dar labiau nesuprantama. Брэзбиженье!
Vardan Dievo Tėvo, Sūnaus ir Alaus dvasios. Amen.
