Praėjusį rudenį Europos komisija suteikė teisę Čekijai naudoti Saugomą geografinę nuorodą „České Pivo“ (Čekijos alus). Tai Čekijos Žemės ūkio ministerijos kelių metų darbo rezultatas. Nuo šiol tik alus, gaminamas pačioje Čekijoje, gali vadintis Čekijos alumi. Tai reiškia, kad, tarkim, Estijos alaus daryklos negalės išleisti produkto pavadinimu „Tšehhi õlu“. Tai geros naujienos ar ne? Ar tikrai visi čekiški alūs galės gauti šią žymą? Atsakymas į abu klausimus – nelabai.
Bet kuri „saugotina“ žymė turi savo sąlygas. Šiuo atveju, alaus gamybos metodas turi būt „tradicinis“ – alus turi būti išvirtas naudojant atvirinimą, dvigubą fermentaciją (antroji žemoje temperatūroje) ir t.t. Tai reiškia, jog jei kas nors norės daryti alų pagal senovinį čekišką receptą, taip kaip alus buvo daromas beveik iki 19 amžiaus, produktas negalės vadintis čekišku alumi, nes jis nebus pakankamai tradicinis. Panašu, jog dokumentą rengę žmonės nemanė, jog kažkas Čekijoje virdavo alų iki 1842 metų.
Taip pat yra sąlygų dėl sudedamųjų dalių. Norėdami gauti Saugomą žymą, aludariai turi gaminti alų su tam tikru minimaliu čekiškų apynių ir salyklo kiekiu. Kodėl minimaliu? O ne 100%? Kokia nauda iš tokio pusiau nevietinio alaus vadinimo „vietiniu“?
Foto: Bernard ir Krušovice alus žymimas kaip čekiškas
Reikalai artėja prie idiotizmo, jei pažiūrėsite į „čekiško alaus“ alkoholio kiekio ribas. Tik alus, kuris turi nuo 3,8 iki 6% ABV (tūrinė koncentracija) gali vadintis Čekijos alumi (nesvarbu, kad Čekijoje labiau priimta alų žymėti Balingo/Plato laipsniais). Šiandien nėra gausu alaus su mažesne nei 3,8% koncentracija, bet anksčiau jis buvo labai populiarus, geros kokybės ir plačiai paplitęs, kažkas panašaus į „Stalo alų“. Tačiau blogiausia yra tai, jog viršutinė riba nukerta visas rūšis, paruoštas su didesniu nei 14° Balingu. Taip diskvalifikuojama nemažai puikaus čekiško alaus rūšių ir praktiškai visos Porterio rūšys (tamsus alus gaminamas ne mažesnio kaip 18° Balingo).
Tiesa, žymės naudojimu kol kas susidomėjo nedaug daryklų. SAB-Miller pareiškė, jog jie nepretenduos į ją savo Pilsner Urquell alui. Galbūt dėl to, kad šis alus verdamas kur papuolė pasaulyje, net Lenkijoje ir Rusijoje? Tačiau jie planuoja naudoti geografinę žymę Gambrinus alui (žinoma, virti iš 13° Balingo ir po to atskiesti, kad gautume dvi skirtingas rūšis, labai tradiciška, tiesa?).
Foto: Budweiser yra Budweis alus, EKU – Kulmbacho alus, jiems nereikalinga čekiško alaus žyma.
Budějovický Budvar jau turi savo geografinę žymę kaip Česke Budejovicų (Budweis) alus, Kulbacher/Eku naudoja Kulmbacho alaus žymę, Chodovaras – „Chodské pivo“ kilmės vietos nuorodą. „České Pivo“ etiketės jiems nėra reikalingos.
Tai jeigu nei viena iš geriausiai žinomų pasaulyje Čekijos alaus rūšių neturės „České Pivo“ etiketės, kam ji reikalinga? O, taip! Taigi Holba, viena prasčiausių alaus rūšių šioje šalyje, gali drąsiai vadintis tikru „Čekijos alumi“. Žymos standartus puikiai atitinka šis ketvirtos rūšies alus, gaminamas naudojant gliukozės sirupą (kas dar gali būti tradiciškesnio?). Tačiau tai neįmanoma tikrai geram 7,5% Vyškov Jubiler ar Pardubický Porter (verdamam nuo 1891 metų).
Įdomu, kiek valstybės lėšų išleista lobizmui Europos komisijoje ir kiek jų dar bus panaudota šios kvailystės reklaminėms kampanijoms.
Foto: Belgiškas lambikas turi Garantuoto tradicinio gaminio žymę.
O kaip Lietuvoje? Garantuotu tradiciniu gaminiu lietuviško alaus tikrai nepavyks pripažinti. Tokia garbė suteikta tik vienai alaus rūšiai pasaulyje – Lambik – kuris negali būti gaminamas kitur kaip tik Belgijoje Pajotenlando regione. Beje, tokį ženklą jau gavo tradicinis lietuviškas skilandis. O visokie sūriai Džiugas ir Germantas pretenduoja į Saugomą geografinę nuorodą (pasak gamintojų vienas iš jų brandinamas to paties pavadinimo kalno Telšių rajone papėdėje, o kitas gaminamas iš karvių, besiganančių greta Germanto ežero, pieno). Bet palikim šitas fantazijas Žemės ūkio ministerijai ir grįžkim prie alaus.
Lietuvos europarlamentarai jau yra pareiškę, kad alumi nesidomi, jokioje „EP Beerclub“ veikloje nedalyvauja, jiems yra ir malonesnių užsiėmimų (gurkšnoti brendžiuką), tad iš jų tikėtis nėra ko.
Bet ar mes Lietuvoje turime bent vieną tikrai lietuvišką alų? Lietuvos kulinarijos fondas dalina „Kulinarijos paveldo“ statusą įvairiems primityviems produktams a la „Lietuvos kaimo badmečio patiekalai“ ir visokiom kičinėm „gryčiom“ „klėtim“ bei „seklyčiom“. Tokį statusą (Kulinarijos paveldo, o ne badmečio patiekalo) turi ir keletas Piniavos alučio ir Kurklių bravoro alaus rūšių.
Stop! Ar tikrai tas alus lietuviškas? Ar Lietuvos kulinarijos fondas reikalauja, jog jų sertifikuojami gaminiai būtų gaminami iš vietinių produktų? Ne, pakanka tradicinės gamybos technologijos. Taip pat neteko matyti šių ar kitų Lietuvos aludarių skelbiantis, jog naudoja tik lietuviškos kilmės žaliavas. Tad ar gali lietuvišku alumi vadintis gėrimas iš vokiško ar daniško salyklo ir čekiškų apynių? Beje, gretimoje Latvijoje „Žaliojo šaukšto“ kokybės ženklas ant produkto reiškia, jog bent 75% žaliavų yra vietinės kilmės. Toks, pavyzdžiui, yra Tērvetes alus.
Saugomą geografinę nuorodą galbūt galėtų gauti Kauno ar Biržų alus, tačiau iš kokios kilmės produktų jis gaminamas težino daryklų technologai. Taigi, ar turime mes lietuviško alaus? Vos įžiūrimi „medaliai“ „Lietuviškas alus“ ant etiketės ar tokie beprasmiai kredencialai kaip „Aprobuota Lietuvos aludarių gildijos“ manęs visiškai neįtikina….
Parengta su pivni-filosof.com pagalba
