Tarybinio visuomeninio maitinimo triumfas: alaus automatai

Tarybinius metus dabar populiaru prisiminti kaip represijų ir deficito laikus. Tačiau tuometinė planinė ekonomika retkarčiais išgimdydavo tokias keistas prekybos formas, kokios proletariatui atrodydavo kaip didelis žingsnis link progreso ir komunizmo. Tuo metu kai Gagarinas ruošėsi skristi į Mėnulį ar kažkur ten, Chruščiovas iš Amerikos parsivežė ne tik kukurūzus, bet ir automatų, prekiaujančių visa kuo, idėją.

1956 m. XX TSKP suvažiavimo, labiau žinomo dėl Stalino kulto pasmerkimo, direktyvose, be kita ko buvo nurodoma: „Maksimaliai padidinti išankstinį gyventojams parduodamų prekių fasavimą, išvystyti parduotuvių be pardavėjų tinklą o taip pat prekybą iš automatų, kas leis ženkliai pagerinti pirkėjų aptarnavimą, sumažinti darbo sąnaudas prekyboje ir cirkuliacijoje.“ Tarybiniai inžinieriai ėmėsi kopijuoti amerikoniškus automatus, prekiaujančius laikraščiais, papirosais, sąsiuviniais ir net mokančius papurkšti odekoloną. Tarybinė automatizacija savo piką pasiekė 60-aisiais.

Tais metais Vilniuje veikė du automatai-užkandinės, Lenino pr. 7 (Gedimino pr.) (Gedimino pr. ir Sirvydo g. kampe) ir Raudonosios Armijos pr. 93 (Savanorių pr.) (valgykla Panerys??) Pats savaime tas dalykas buvo įstabus: vietoje to, kad stovėtum paprastoje eilėje prie maisto, čia reikėjo keliauti į kasą, pirkti ten žetoną ir eiti prie grupės ganėtinai primityvių technikos stebuklų: už stiklo vitrinos ant plieninio strypo sudėtų apie dešimtį lėkštučių. Įmetus žetoną, prie išdavimo langelio automatas nuleisdavo jums porciją su buterbrodu, užkanda ar pyragėliu. Kitame kampe stovėjo keletas automatų, parduodančių gėrimus, tame tarpe, o ko gi daugiau! – alaus (ir portveino?). Žinoma, tuos buterbrodus įprastu būdu buvo galima pardavinėti daug greičiau ir paprasčiau, nei dėlioti į karuselę, bet tuomet juk nebūtų jokio technikos progreso!

Žetonai buvo panašūs į šiuos:

Automato-užkandinės nuotraukos iš žurnalo „Švyturys“. 1958m. Šaltinis: miestai.net (Paspauskit didesniam vaizdui.)

Štai kaip tarybiniams propagandistams atrodė automato-užkandinės atidarymas:
Tarybų Lietuva Nr. 29. 1958 m.

„Mėsos gaminius užkandinei atveždavo apie dvyliktą, kartu su daržovėmis. Vis tiek rytinis kontingentas daug nevalgydavo. Kasininkė Aldona pasakojo, kad prieš dešimtmetį, automatą tik atidarius, maistą, jau paruoštą, atveždavo iš gamybinio susivienijimo „Geros paslaugos“ fabriko. Geri tuomet buvo laikai. Virtuvėje tereikėdavo išpakuoti porcijas, į lėkštes sudėlioti sumuštinius ir viskas. Vyno ir alaus pusautomačius, aišku, reikėjo pildyti kaip ir dabar, iš statinių. „Uždarys mus“, – po kiekvieno gedimo suniurnėdavo Pavlovičius ir turbūt buvo teisus. Maisto automatai žetonus prarydavo, bet durelės neatsidarydavo. Janė ypač per pietus ir vakarais nespėdavo ruošti salotų ir užkandžių, pirkėjai piktinosi ir įvairiomis rašysenomis pildydavo skundų knygos puslapius. Automatų taisyti neskubėjo, atsarginių dalių nebuvo, o ir jų pačių, atrodo, nebegamino.“
Ernestas Parulskis. 1968. Modernizmas.

O čia toks pat automatas Baltarusijoje: «Советская Беларусь» № 31. 1957 г.

Automatas-užkandinė apie 60-uosius veikė ir Klaipėdoje:

„Čia taip pat yra ir alaus automatas. Bet jį greičiau galima pavadinti „automatu-apgaviku“. Vietoj pilno alaus bokalo jis pripila tik pusę. Tokių faktų buvo rugsėjo 23 ir 24 d. Nepatenkinti klientai kreipiasi į bufetininkę ir toji ištaiso automato klaidas – papildomai pripila alaus. Bet yra ir tokių žmonių, kurie, išmaukę kažko stipresnio už alų, apgaulės nepastebi.“
„Klaipėda“. 1962 m.

Archyviniai įrašai rodo, kad 1964-ais metais Vilniuje taip pat buvo keletas vietų su alaus automatais: Automatas alus-vanduo Lenino pr. 45 (Gedimino pr.) ir F. Dzeržinskio g. 71 (Kalvarijų g.), automatas alus-sultys Komjaunimo g. 25 (Pylimo g.). Alus automatuose kainavo 20 kapeikų už nepilną bokalą (400-440 ml?). Buterbrodas automatinėje užkandinėje – 15 kap. (Kainos po 1961 m. pinigų reformos).

 

Numirė alaus automatai anksčiau nei tarybų valdžia…