Kaip mes namuose Oud Bruin alų gaminome

Kiekvienam alaus mėgėjui privalu bent kartą išsivirti savo alų (galbūt ne vienas jau yra taip padaręs). Egzotikos mylėtojai gali pereiti visą ciklą nuo salyklo malimo iki misos rauginimo. Aišku, viską daryti nuo nulio tikrai nelengva, bet pritingintys gali nusipirkti jau pusę atlikto darbo.

Alų gaminome ir anksčiau, tačiau šį kartą pailiustruosime. Pasirinkome tamsų (dar buvo šalta ir tamsus alus atrodė labiau tinkantis prie oro). Gamyba prasidėjo prieš gerus du mėnesius, o pasiruošimas dar anksčiau. Taigi, pradėkime nuo pradžių.

Aplankius tinklapį „Savas alus“ ir bandant išsirinkti salyklo koncentrato rūšį klausimų iškilo daugiau nei atsakymų. Taip ir neapsisprendę, sumanėm nuvykti į įmonės biurą (jei tai galima vadinti biuru), kad išsamiau papasakotų apie turimą asortimentą. Nuvykę sutikome labai geranorišką pardavėją, kuris mielai pasakojo apie misos koncentratus ir dalinosi savo įspūdžiais. Malonu pas tokius žmones kažką pirkti, kurie noriai dalinasi savo įspūdžiais ir patarimais.

Taigi, siūlo mums vienokią ar kitokią rūšį, staiga ant palangės (visai ne lentynoje) pastebime indelį su meška piešinyje. O!!! Pamanėm, bus visai įdomu. Pardavėjas pasakojo, jog ir jis ta alų yra gaminęs, bet gal cukraus daug dėjęs, nes gavosi stiprokas. Tad paėmėm tą mešką (Old Flemish Brown) ir mes. Grįžtant užsukome cukraus nusipirkti:) ir jau turėjom visus komponentus virti alui (plastmasinis indas užsiliko nuo ankstesnių bandymų, bet didelį indą taip pat galite įsigyti parduotuvėlėje). Gana svarbu laikytis švaros, kitaip alaus skonis gali būti neprognozuojamas.

Beje, jei užsimanysite alų virti tuojau pat, prieš dieną užsivirinkite vandens, kad atvėstų. Mums prireikė apie 12 l.

Misos koncentratą pašildome, kad suskystėtų ir lengviau tekėtų, tad dėjome ant viryklės (į puodą su vandeniu) ir šildėme.

Viename litre vandens ištirpinome 830g cukraus (jo kiekis nurodytas instrukcijoje ir kiekvienai rūšiai šiek tiek skiriasi). Kol tirpo cukrus „gaivinome“ mieles. O su jomis atsargiai!!! Jos juk gyvos. Reikia, kad vanduo būtų nei per karštas, nei per šaltas. Apie 25 laipsnius pagal Celsijų. Gerai, kad radome termometrą 🙂 . Po 10 minučių mielės jau buvo pasiruošusios užkandžiauti.

Vandenį su ištirpdytu cukrumi pilame į tarą, kurioje bus rauginamas alus. Po to supilame misos koncentratą.

Pamaišę pilame virintą atvėsusį kambario temperatūros vandenį.

Pabaigoje supilame mieles. Kai kada instrukcija siūlo viską išmaišyti, kai kada – mieles suberti ant paviršiaus. Darėme, kaip nurodyta – išmaišėme ir palikome ramiai pastovėti 10 dienų. Kol raugas stovėjo, mes mėgavomės įvairiausiu alumi tarp jų ir Oud Bruin. Kaip vėliau paaiškėjo, gamyklinio Oud Bruin skonis gana nemažai skyrėsi nuo mūsų darytojo (bet ne i blogąją pusę 🙂 ) Išsamiau apie šį alaus tipą galite paskaityti Tikras alus tinklapyje, o gal kada ir mes parašysime.

Prabėgus 10 dienų reikėjo išpilstyti išrūgusį alų į butelius.

Džiaugėmės, jog prikaupėm užsidarančių alaus butelių nuo įvairiausių alaus rūšių.

P.S.
Jei jūs tokių turit, nepilkite į tuos, kurie būna su stiklinėmis rankenomis. Na aišku, jei nenorite ryte pabudę užuosti, kaip visi namai kvepia (o gal smirdi – čia kaip kam) alumi:) ir imtis jūsų daryklėlės gelbėjimo nuo alaus tvano.

Įsitikinkite, kad alus jau baigė rūgti (nebeburbuliuoja), kitaip tikėtina jog nedidelio potvynio nepavyks išvengti. Per ilgai laikyti taip pat negerai, todėl, jei turite, naudokitės hidrometru.

Pilant alų į butelius, nesuplakite visko, kas yra ant dugno (mielių). Mūsų indas turėjo kranelį, kuris labai patogus skysčiui išleisti. Pilstydami į kiekvieną butelį pylėme dar po 8 g cukraus. Turbūt čia antrinei fermentacijai. Jei turite atliekamą didelį indą, alų galite perpilti į jį, ten ištirpdyti visą reikiamą cukrų ir po to išpilstyti į butelius.

Na va, darbai atlikti. Bet sunkiausias darbas dar ateityje. Butelius paliekame 8 dienas stovėti kambaryje, o po to kišame į šaldytuvą.

Čia prasideda sunkioji dalis – ištverti net 6-8 savaites, kol alus šaltai bręsta. Šešios savaitės sunkiai bėgo, o kol surinkom draugų norinčių pasimėgauti alumi, praėjo dar pora savaičių. 🙂

Na ir pagaliau ta akimirka, kai atkemšame pirmąjį butelį.
Su nekantrumu pilame ir fotografuojame. Spalva tikrai tamsi, puta buvo gan nemaža, bet kol nufotografavome nusileido 🙁 . Skonis visai įdomus ir gan neblogas. Kaip vėliau merginos pareiškė „skanesnis net už Varniuku“ 🙂

O su ragavimu buvo va taip…
Kol susirinko ragautojai, pirmieji atsidarėme alų ir juo mėgavomės. Jau išgėrę vieną bokalą pasijautėme keistai, išgėrus du… kažkas pasibeldė į duris. Nuskubėjau atidaryti ir pasijutau ganėtinai neblaivus. Įėję degustatoriai pasijuokė jog nesulaukę jų viską išragavome. Visus perspėjome – alus stiprus, o merginos juokėsi iš mūsų – negali būti jis stiprus, kada toks skanus. Išgėrėm dar vieną ir pusę. Namo judėjau jau kaip po 6 ar 7 bokalų šviesaus nestipraus alaus. Ir ką jūs manot apie pasekmes? Tos, kurios gyrė „visai nestiprų alų“ nelabai prisiminė, kaip išlipo iš troleibuso..:) O ir minėjo po to visą kitą dieną. Matyt, ir pardavėjui buvo panašiai, jei jau pasakojo koks stiprus jam tas meškino alus gavosi.

Pamėginkit pasigaminti alų ir jūs, kurie dar nemėginote, tikrai smagus ir nelabai sudėtingas procesas.