Kada kas nors ima siūlyti pyragą “tokį patį kaip kepdavo močiutė” arba ledus “kokius valgėme tarybiniais laikais” ar alų “kokį gėrė pats Smetona” skamba kvailai ir neįtikinamai. Nes puikiai žinome – pyragas iš margarino, ledai iš augalinių riebalų, o alus – iš miltelių. Kaip besistengsi, kas praėjo – nebegrįš.
Visgi alaus marketingistai mus bando įtikinti, kad štai ima ir grįžta. Vieni sugrąžina iš viduramžių, kiti iš tarpukario, treti iš ne tokio tolimo tarybinio meto.
Taigi, sugrįžta tas tikrasis, vienintelis ir nepakartojamas, išvirtas vos ne pagal 1979 metų RST standartą Utenos alus. Tas, kurį gėrėte vaikystėje, ir kurį mėgsta estas Marko. Tikrai tas! Tam, kad tai įrodytų Utenos aludariai pasikvietė visą būrį ragautojų iš gatvės, kad jie patvirtintų – iš tiesų tas! Va tokių arabų mums pripūtė, kad nesusilaikėm neparagavę.
Utenos Classic
Alk. 5,2%
Fuu… koks dar Classic? Na, nebesuprantu aš tų marketoidų. Jei iš produkto neįmanoma suprast, į kokią pirkėjų auditoriją jis nusitaikė, tai kokios sėkmės jis turėtų sulaukti? Viena vertus, alus lyg ir skirtas pagyvenusiems žmonėms, kurie dar pamena Utenos mėlyną ne tokį, kaip dabartinis sintetinis juppi cypiančiu kamšteliu ir skaidriame butelyje. Iš kitos pusės pažvelgus – kažkoks kičas, o ne klasika. Angliškas pavadinimas, žalias butelis arba pintos (kas čia per nauja mada?) talpos skardinė… Ne už tokį alų mes kovojome!
Sakot, pats alus turėtų būti svarbiausia? Na, gal man jau marazmatinė senatvė, bet anais laikais, atkimšus butelį alaus, jis plastikiniais pirkinių maišeliais nesmirdėdavo. Tiesa, juppis dvokia dar labiau. Skonis šiek tiek sodresnis už Utenos Utenos, bet milteliai lieka milteliais, ir nieko čia daug nepatobulinsi. Vartotinas tik jei visai nėra ką gerti.
Švyturio Švyturio
5% alk.
Sugrįžta dar viena klasika. Ne per seniausiai išdarkyta, norint paversti konkurentu Tauro Tradiciniam. Panašu, kad nieko doro iš to neišėjo, nesiskutęs neaiškios profesijos subjektas „ant kurio laikėsi pasaulis“ neįkvėpė pasitikėjimo. Todėl teko sugrąžinti „seną gerą raudoną“. Čia pavyko geriau nei su Utenos Utenos, ir žinutė aiškesnė: „Ačiū, kad tau rūpi ir kad mums pasakei – senasis Švyturio „Raudonas“ turi grįžti“. Tikrai pažinojau žmonių, kurie mėgo Švyturio Švyturio alų ir kurie nuoširdžiai buvo pasipiktinę aludarių chaltūra.
Paragavom abu kartu: tikrai anas, dabar jau senas (nuotraukoje dešinėje), chaltūra. Naujas, klasikinis (nuotraukoje kairėje) geresnis! Su kuo visus mėgėjus ir sveikiname.
Nenumaldomai artėja sausio pirmoji, nuo kurios mūsų debilavoti valdininkai uždraudė pilstyti alų į didesnę nei 1 litro tarą. Nors Europoje nusprendė, jog toks draudimas prieštarauja sveikam protui, vietiniai nei gydosi, nei įstatymams prieštaraujančius sprendimus atšaukti skuba. Nelaukdami šio tautinio cirko pabaigos, aludariai ėmėsi pilstyti alų į litrinius bambaliukus.
Tauro bambaliai tikrai neblogi, netgi reklama ta proga suklijavo:
Beje, Tauras atsinaujino savo interneto svetainę.
O štai visiška priešingybė – Blindos bambaliukai. Forma baisi, spalva taip pat 🙂
Forto alaus plastiko buteliai – nieko įspūdingo, bet išvaizda ne tokia tragiška kaip Blindos.
Utenos alus savo 1,3 l bambaliuką taip pat pamažino iki litro.
Vilkmergės Jauno derliaus
6% alk. Pradinis tankis 16,2%, brandintas 28 d. Nepasterizuotas.
Senokai jau sklandė gandai, jog Vilkmergė superka lietuviškus apynius – tik netingėkite jų pririnkti. Tautiečiai netingėjo, pririnko apie 150 kg. Iš jų Vilkmergės aludariams pavyko išvirti ribotą 30 000 butelių alaus partiją, kuri ir pristatoma mūsų vertinimui. Pristatymas įvilktas į palyginimus su Božole ir „jaunu“ alum, su kuo gal kiek perlenkta, bet apskritai žingsnis įdomus ir sveikintinas. Visų pirma, Vilkmergė parodė, jog apyniai pas mus taip pat auga, tinka alui ir, galbūt, galėtų būti auginami plačiau. Antra, toks alus jau beveik visai galėtų vadintis tikru lietuvišku (dar su mielėm reikėtų išsiaiškinti, gal rastume kokių tautinių šaknų 🙂 Trečia, Vilkmergė griauna alaus, kaip plebėjų gėrimo, įvaizdį. Va taip, šiuo mes džiaugiamės.
„Seni draugai vertina jauną alų“. Deja, čia ne Vilkmergės, o 1940-ųjų Budweiser reklama
Na, dar galime pasidžiaugti gražiu keistos talpos (0,82 l) buteliu, kuris kažkodėl pavadintas kvorta. Tuo džiaugsmai, atrodo, ir baigėsi. Žinoma, „rankų darbo“ alus negali kainuoti pigiai. (Kame ten tas rankų darbas? Etiketes rankomis klijavo?) Bet su kaina (8 Lt, Maxima) gerokai perlenkta. Na tiek to, tarkim alus tikrai unikalus, išskirtinis, vos ne kolekcinis (tiesa, galioja tik iki Naujųjų metų, taigi, kolekcijai netiks).
Prirašėme beletristikos, išvaizdą galite pasižiūrėti nuotraukoje, dabar apie pagrindinį dalyką – skonį. Nedžiugina. Pradėjom abejoti, ar tikrai tie lietuviški apyniai kam nors tinkami, nes žadėto „neslepiamo“ kartumo ar šiaip kokio apynių aromato nelabai buvo juntama. O gal viską užgožė „sodrus ir išraiškingas“ karamelinių salyklų skonis, kuris tiek dominuoja, kad niekam kitam vietos nelieka? Kaip ir kitos naujosios Vilkmergės rūšys, ši sunkiai geriasi, „kvorta“ stovi taurėje ilgai ir nuobodžiai, kol gautinai atšyla, nusibezda, ir tampa nebetinkama nei degustavimui, nei pasimėgavimui… O va Regiui Vilkmergės Jauno derliaus patiko. Gal patiks ir jums? 🙂
Va taip, kažkada pamokėme jus gaminti japonietišką arbatą, žiū, tokios galite nusipirkti. Vadinasi ji „Gėris“, sudėtyje vien tik miežių salyklas, ir kainuoja už nedidelį 120 gr. pakelį maždaug tiek, kiek kilogramas gero salyklo 🙂
Mėgaukėtis gėriu ir auksiniu rudeniu (nei velnio jis ne auksinis, o apsiniaukęs ir niūrus).
Švyturys ėmė gaminti girą. Tokią šiaip sau. Sako, jog tikra, tik pridėta kažkokios citrinų rūgšties, kuri nedaug ką bendra su citrinom teturi. Gal atėjantis Nacionalinis Giros Ringas 2012 nuspręs, ar tikrai ji bent kiek verta dėmesio.
Stipriai ir teisingai, visai kaip aš jaunystėje 🙂
p.s. dėl mano ligos Nacionalinis Giros Ringas nukeltas į sausio 9 dieną… Ir kviečiame jūsų tinklapio kolektyvą deleguoti vieną atstovą į komisiją… Rašykit meilą…
„Jauno derliaus“ man lygiai taip pat šleikščiai karamelinis pasirodė, o atsakant į klausimą „Kame ten tas rankų darbas?“ – viename promo straipsnelyje radau: „Rankomis skinti apyniai!“ Va, kur tas rankų darbas, va kur tos prakaitu nusėtos kaktos ir nuospaudos ant pirštų 🙂
man tik paskutiniu metu pasidare labai idomu toks dalykas- ar uzsienyje taip pat daznai alaus gamintojas keicia savo butelio taros dizaina kaip pas mus? Gal geriau pradeti gaminti ALU, o ne keisti butelio dizaina ar etikete kas pusmeti ir tai pristatineti kaip super naujiena, nors viduje tas pats alaus skonio gerimas, bet tikrai ne ALUS….
keicia keicia, ir dar dazniau. O Vilkmerges is tiesu man irgi nepatiko.
o man Vilkmerges alus kol kas pats geriausias is siuo metu esancio rinkoje lietuvisko alaus .teko ragauti beveik visas rusis .bet cia nieko nuostabaus cia musu lietuviu bruozas.kas lietuviska tas slamstas o jei koks belgiskas slamstas tai labai gerai.o kas liecia buteliu keitimus .ar etikeciu tai labai sveikintinas dalykas.nuvaziuokite i uzsieni ir pamatysite kad mes dar labai kokiais 2 metais atsiliekame nuo ten esanciu madu ir tendenciju.
manau ne tame esme ar lietuviskas ar ne lietuviskas, nes yra labai daug mazu gamintoju, kurie verti tikro alaus gamintojo vardo, apie kuriuos sioje svetaineje buvo ne karta kalbeta. Kas del Vilkmerges, tai toli grazu nera geras ar isskirtinis, kaip man tai tiesiog dar viena ir eiline Kalnapilio reklamine akcija ar produktas, nes ir alus ispilstomas Kalnapilyje.
Birzu ‘Sirvenos’ da best!
Saunuolis Svyturys, kad isgirdo fanus savo ir grazino Svyturi normalu. Vienas geriasiu is ju tarpo alus ir tikrai daug, dabar dziugaujanciu, jo megeju pazistu,
„Vilkmergės jauno derliaus“ alus: puta laikosi trumpai, kvapas – labai silpnas, neišraiškingas (užuodžiama karamelė, jei neklystu), skonis – vienas saldumas, tų išreklamuotų lietuviškų apynių nesijaučia visai… Vienžo – niekam tikęs saldus brangus bizalas (tik vat nežinau, ar tinka 6 proc. stiprumo alų bizalu vadint :)).