Naujienų daug (gal jau reikėtų sakyti, ragauto alaus daug), o pasidžiaugti beveik nėra kuo: alaus revoliucija Lietuvos dar nepasiekė. Kažkas kažkur šaudo, kas į dramblius iš timpos, kas į muses iš patrankos, tačiau pagrindiniai mūšiai lieka už horizonto.
Štai, ko gero, geriausias šios apžvalgėlės alaus pavyzdys:
Kalnapilis. Aludarių stiprusis
Alk. 7,5%
Niekas neapsimeta, kad čia koks craft alus ar neprenduoja į išskirtinumą. Tiesa, be skambaus šūkio „Bravoro kokybė“ neapsieita, bet manykim, kad tai tik dekoracija, su preke nekomplektuojama.
Vilniaus alus. Canis Lupus
Alk. 4,6%
Šviesusis lager tipo alus, „kuris pakeičia vakaro planus“. Na, jei planavote pasimėgauti skaniu alumi, tai planus iš tiesų pakeis. Nieko įdomaus, nebent etiketė kolekcininkams. O prie Pilko Vilko (lot. Canis Lupus) tetrūksta tik Raudonkepuraitės (jei jau taip patinka rašyti lotyniškai, tada Lacernella Rubra).
Kurklių bravoras. Už Lietuvą, vyrai!
Alk. 5%
Dar vienas vilko brolis etikečių medžiotojams. Alus dar labiau negeriamas. Ko gero ir tikslas buvo ne alų išleisti, o padaryti nedidelį triukšmą prieš savivaldybių rinkimus. Triukšmo buvo, Vilniaus alus, prekiavęs šiuo alumi, jo visaip kaip atsižadėjo ir išėmė iš lentynų. Kliuvo net ir visai niekuo dėtam Biržų alui.
Iš tiesų, Kurklių bravoras labai įdomi darykla. Pats žolėm apžėlęs ir alaus seniai neverda, bet visokie Aukštaitijos vaiduokliai sugeba pristatyti alų daryklos vardu. Iš tiesų tai „Aukštaitijos bravorų“ produktas, kalbama, jog išvirtas Taruškų bravore.
Beerville. Šviesusis
Alk. 5,1%. Nefiltruotas
Dar vienas Aukštaitijos vaiduoklių produktas, tiekiamas Rimi užsakymu. Vienintelė nuorodą į kilmę: Pagaminta Lietuvoje. Na, dar kad „maža alaus darykla“ ir „tradicinis alaus gamybos būdas“, suprask, ne iš miltelių verda 😀
Stilius: lietuviškas tipo kaimiškas. Gert galima, mėgautis nelabai.
Beerville. Kvietinis
Alk. 4,6%. Nefiltruotas
Žiūr. aprašymą aukščiau. Labai silpnas kvietinukas. Geriamas nebent troškuliui kankinant.
Belieka laukt Beerville tamsiojo.
Užtai aludariai iš Pasvalio pasistengė išleisti visą komplektą „bombų“. Vėl lietuviško kaimo stilius, kiek geriau subalansuotas. Tik auditorija su tokiais litriniais stiklo buteliais visai neaiški. Kaina kaip gero alaus, o etiketės kreivos kaip jau to alaus paragavusio kroviko kažkokiais snargliais klijuotos. Visaip kaip stengėmės rasti reprezentatyvias, kad nuotraukoje geriau žiūrėtųsi. O ir litras kokio nors 7% nefiltruoto yra gerokai daug, kad taip imt ir nusipirkti paragavimui.
Alsteka. Senojo Pasvalio šviesusis
Alk. 5,6%. Pasterizuotas.
Ką galima pasakyt… Alus kaip alus, neskirtas gilintis į skonio subtilybes. Geriasi lengvai, tai irgi privalumas, ypač palyginus su keletu rūšių, paminėtų apžvalgėlės pradžioje. Jei ta „akcija“ Vynotekoje nuolatinė, kartais galima pirkti, kitu atveju – neverta.
Alsteka. Senojo Pasvalio nefiltruotas
Alk. 5,6%. Pasterizuotas.
Šitas kai kam netgi pasirodė įdomesniu už filtruotą „brolį“. Nors šiaip – lengvai geriamas, bet vidutinis alus. Labai keista, ką aludriai vadina „nefiltruotu“. Reikėtų suprasti, jog Šviesusis buvo filtruotas? Nors dugne gulėjo nemenkas nuosėdų ar mielių sluoksnelis. Šiame porūšyje tikriausiai tas pats sluoksnelis malasi visame tūryje, iš čia ir „nefiltruotas“?
Alsteka. Senojo Pasvalio nefiltruotas
Alk. 7%. Pasterizuotas.
Tas pats, tik „dasimušimui“. Ar kad nereiktų degtinės prie alaus pirkt. Karbonizacija – beveik nei jokia.
Alsteka. Senojo Pasvalio tamusis
Alk. 5,6%. Pasterizuotas.
Su degėsių natomis. Bendram kontekste neblogas. Nors pavadinimai visai be fantazijos.
Alsteka. Senojo Pasvalio porteris
Alk. 7%. Pasterizuotas.
Kaip porteris labai silpnas (ne laipsniais). Rūkytas salyklas? Hmm.. Tarkim. Gerti galima.
Modestas kiek išsamiau aprašė kai kuriuos Senojo Pasvalio egzempliorius.
Raudonų plytų. Ryklio kavinukas
Saldusis stautas
Alk. 4,5%. Plato 13%. EBC 140. IBU 20.
Su laktoze ir Kolumbijos Medeljino regione auginta ir „Crooked Nose & Coffee Stories“ Vilniuje lengvai skrudinta kava. Malta kava naudota brandinimo metu.
Kodėl „ryklio“? Kavos manufaktūros, kurioje buvo skrudinta ir malta kava, įkūrėjo Emanuelio pavardė yra Ryklys.
Smagu, kad kažkas ėmėsi virti saldųjį ar kitaip vadinamą pieno stautą. Saldus jis todėl, kad pieno cukraus (laktozės) mielės „nevalgo“ (nefermentuoja), ir minkštas saldumas lieka galutiniame produkte. Tiesa laktozės „nevalgo“ (netoleruoja) ir apie 35% Lietuvos gyventojų, jiems, tikriausiai, šio alaus nereikėtų rekomenduoti.
Aromate ir skonyje dominuoja kava, kas pasirodė visai įdomu. Juntami ir deginti salyklai. Kūno labai labai norėtųsi tvirtesnio, dabar gi alus pasirodė ganėtinai skystas. Juntamas saldumas, kas šiuo atveju visai dera. Jei kokio nors Vilniaus alaus atveju būtume sakę, jog stebuklas ir kosmosas, ir ploję rankutėmis, tai šiuo atveju įvaizdis įpareigoja, labai gero įvertinimo neduosim. Turėtų patikti mėgstantiems kavą.
Vilkmergės alus. Kriek
Alaus kokteilis su vyšnių sultimis
Alk. 5,2%
Sudėtyje: alus 80%, gliukozės-fruktozės ir cukraus sirupas, vyšnių sultys 15%, vyšnios 3%, kvapioji medžiaga, konservantas (kalio sorbatas).
Perskaitėme sudėtį. Perskaitėme marketinginius makaronus ir vis tiek nesupratome, kodėl Kriek? Kodėl kažkoks radleris pavadintas flamandų kalba o ne lietuviškai Vyšnių, ar galų gale Cherry? Ir ką bendra šis gėrimas turi su lambic tipo alumi, kuris fermentuojamas su laukinėmis mielėmis? Laimei, galime palyginti su galbūt ne pačiais geriausiais, bet bent jau sąlyginai tikrais kriekais Belle-Vue (InBev) ar Lindemans, parduodamais Lietuvoje. Gal geriau nebūtume lyginę. Vilkmergės vyšnių alaus kokteilis nei iš tolo nestovėjo šalia.
Vyšnios jautėsi, to neneigsime, tačiau jokio rūgštumo, kaip priklausytų kriekui, nerasta. Trise vos ne vos suragavome „kvortą“. Gaila buvo išpilt, palikus už butelį 4,39 €.
Kupiškio alus. Apyniuotas elis
Alk. 4,7%
„Maloniai kartus, dominuoja apynių skonis.“ Atmosfera kaista! Kas nugalės šio sezono baisiausio alaus rinkimuose? Gėjų pupulio alus pasitraukia iš varžybų! Jo vietą užima naujos „Apynių virtuvės“ serijos gaminiai! Virtuvės vardas alui suteiktas ne be reikalo, mazgočių aromatas ir skonis dominuoja ir nurungia vos prasimušantį salyklo skonį. Nors etiketėje apyniai išvardinti, jų šioje virtuvėje nėra nei kvapo, nei kitų užuominų. Karbonizacijos taip pat nerasta. Bandyti nepatariama. Jei visgi išdrįsite, apsirūpinkite įrankiais, šampaninio kamščio be jų ištraukti nepavyks.
Kolekcijos svetainė, nors ir nurodoma etiketėje, neveikia.
Kupiškio alus. Šokoladinis stautas
Alk. 5,6%
„Saldus, jaučiamas šokolado skonis“. Tas pats, tik su degintais salyklais. Įgriuva (провал). Ir kokio velnio butelį užkimšti taip, kad net vilkas iš „Na, palauk“ neatidarytų?
Gubernija. 1 bandomoji partija
Saldusis alus. Nefiltruotas.
Alk. 5,3%
Manėt, kad jau blogiau nebūna? Absoliutus nugalėtojas šį kartą – eksperimentinis Gubernijos alus. Pagal etiketės spalvą ir pagal skonį, alus su burokėliais. Juokai juokais, bet jei tikrai norite paragauti alaus su burokėliais, rinkitės Mikkeller Spontanbeerroot, o nepavykusį alų geriau išpilti į kanalizaciją, o ne pavadinti eksperimentu.
Neaišku nei kaip, nei iš ko šis alus buvo išvirtas, bet jeigu norite sudalyvauti kitos partijos skonio formavime, apsilankykite Gubernijos Feisbuko programėlėje.
Idėja ne nauja, prieš keletą metų Saumuel Adams tokiu pat būdu bandė klausti Feisbuko vartotojų, kokį alų jie norėtų sukurti. Finale buvo išvirtas šiek tiek drumstas vidutinio kūno gintarinis elis su pikantišku apynių aromatu, irisų užuominomis ir sklandžiu, tačiau aštriu poskoniu. Kas gausis Gubernijai? Dar viena nesėkmė?
Alus negeriamas.
Apdovanojimai.
Tauro Tradicinis alus International Brewing Awards konkurse „5.5% – 6.9% ABV lagerai“ kategorijoje laimėjo sidabro medalį. Su kuo ir sveikiname. Tik kad pačios daryklos svetainėje naujienos smarkiai priplėkusios.
Pabaigai visai ne į temą. Ne į temą todėl, kad Dundulio alus neįsipaišo į šitą nelabai kokio alaus rinkinį…
Dundulis. Simkala
V.A.V.S.A.
Alk. 5,3%.
Virta Širvėnos bravore.
V.A.V.S.A. reiškia, jog alus išvirtas naudojant tik vieną salyklą ir vienos rūšies apynius, šiuo atveju Pirlsner salyklas ir Simcoe apyniai. Na, o Simkala – Lietuvos šiaurėje esančio istorinis regionas, dar žinomas kaip Žiemgala. Va, kaip viskas elementaru ir tuo pačiu nepaprasta.
Nors apynių gerokai nepagailėta, salyklo skonis taip pat juntamas. Kadangi aludaris žinomas ir, ko gero vienintelis Lietuvoje stengiasi aukštai laikyti crafto kartelę, tai nuo labai gero įvertinimo susilaikysime, nes labai priekabiai vertinant kažko visgi pritrūko. Tačiau rekomenduoti drąsiai galime. Originali etiketė taip pat prisideda prie bendro gero įspūdžio.
Smagu, jog Dundulio radare galima sužinoti, kur šio alaus galima rasti paragauti.
O štai taip paslaptingai gimė Simkalos alus:
man tai su Gubernija labai idomu.isvire alu paskelbe konkursa rinkite skoni,kiek suprantu turejo praeiti savaite.tada virimas brandinimas dar maziausiai kokiu 21 28 dienos.supilstymas pristatymas i parduotuves stai ir menuo,o cia tik atsirado jau siulo antra varianta atseit pagal musu skoni,taip ir sakytu isvire 3 4 rusis dabar pristato o nekabinti makaronu
Įdomios ir teisingos apžvalgos. Deja, naujas Raudonų Plytų alus “Išplautas kadras” irgi papildo “sEUbEkų – žEUrEkų” sąrašą. Karamelinio skonio marmalas, primenantis Švyturio Baltiją, tik su mažesniu voltų kiekiu. Tiktų pijokams, tik, kad spiritas mažiau nei Baltijoje jaučiasi, o ir per brangus jiems. Kepintų, sūdytų ar dar kažkokių riešutų nei jaučiasi, nei matyt turi jaustis. Antra Raudonų plytų tragedija po Zombio Tundroje. Reziumuojant galima pasakyti, kad crafty daryklos, Vilkmergė ir Raudonos plytos pradėjo žingsniuoti savo motinų „Kalnapilio-Tauro“ ir „ŠUA“ pramintu keliu. Pirmiausiai vartotojui pasiūloma keletas dėmesio vertų egzempliorių už priimtiną kainą. Paskui palaipsniui pradedama didinti kaina, kuri Vilkmergės paskutinių gaminių atveju yra visiškai neadekvati, o iš alaus lieka tik marketinginis apvalkalas su šūksniais apie elį, krieką, brandinimą, riešutus ir pan. Ką šios alaus daryklos moka, tai marketingą, viskas pagal dėsnius, dešimt balų. Matyt nusprendė, kad tikslinė auditorija surasta ir dabar ji praris viską, ką jai pakiš, stengtis nereikia, reikia ant craft bangos skaičiuoti pajamas iš nišinio marketingo.
Ačiū už naujienas. Prastos gana. Be keletos išimčių, nesinori bėgti į krautuvę ir ieškoti naujųjų egzempliorių, Dar kartą ačiū, kad galima paskaityti apie bravorų inovacijas.
Juokingiausia yra tai, kad ant Kriek etiketės parašyta, kad alus pagamintas iš Žagarės festivalio vyšnių, kuriame kaip tyčia teko pabuvoti ir vyšnių nė kvapo nebuvo 🙂
Vilkmergė savo pirmąjį kalio-sorbatinį, aromatizuotą gliukozės-vyšnių radlerį jau perpilstė ir į mažesnę 0.41 l. kvortą ir paleido Maksimose už kultūringesnę 0.99 eurų kainą. Ar tai pingvi.com nuopelnas, ar patys susiprotėjo, kad prašo pinigų už nieką, bet gal ateityje 4.39 eurų kainos daugiau nebus. Gaminio pavadinimas kitoks, ne “Kriek”, o “Vyšnių Kriek”, bet sudėtis ta pati. Tokia sudėtis Kalnapiliui ar Taurui tiktų, bet iš Vilkmergės tikimasi šiek tiek daugiau. Jei jau daryklos koncepcija yra gaminti elį, kaip galima mažiau nutolstant nuo XIX a. pr. ar kokios tai kitos jiems patiems svarbios tradicijos, tai tokia sudėtis yra nepriimtina. Vilkmergei reikėtų palinkėti ištaisyti šį blyną vėlyvam pavasariui/vasarai pasiūlant ką nors tikrai įdomaus ir kitą kartą toli ieškoti nereikia. Altbier’as jau yra ir net labai pavykęs, tad kaip dėl Kiolšo?
Žinokit kad kiek teko ragauti alaus,BeerVille paliko gera įspūdi,labai geras skonis,lyg katik ipiltas alus iš bačkos.Patarčiau paragauti,tik retokai randu Rimi,labai išperkamas.
BeerVille Šviesusis, tai nei kas kita, tik Kanapinis iš „Aukštaitijos bravorų“, išvirtas Taruškų bravore…