Neįkainojami patarimai, norintiems išvirti puikų alų

Alų senovės Lietuvoje mokėjo virti beveik kiekviename kaime, be jo neapsieita jokia svarbesne proga. Buvo daroma iš cukrinių runkelių, tarkuotų bulvių ir viso ko, kas pasitaikydavo po ranka. Todėl tikram lietuviui alaus virimas įrašytas genuose, ir nepabandyti išsivirti šio gėrimo namuose būtų tiesiog šventvagystė.

Kad ir ką rašytų įvairiuose forumuose ar pasakotų pažįstami, alaus virimas iš tiesų yra paprastas ir jokių specialių žinių nereikalaujantis procesas. Mes pateiksime keltą praktiškų alaus ekspertų patarimų, kuriais vadovaudamiesi galėsite išvirti puikų alų savo namuose.

1. Mažiau klausykite patarimų forumuose ir bloguose – negi jūs manote, kad jūsų konkurentai nemokamai atskleis savo paslaptis? Juk tikriems lietuviams didžiausias pasitenkinimas yra matyti degantį kaimyno tvartą.

2. Alui virti nereika jokios ypatingos įrangos ar indų – paimkite tą didelį emaliuotą puodą, kuriame uošvienė raugė kopūstus. Alus – priešistorinis produktas, jis buvo verdamas jau tuomet, kai niekas apie jokias dezinfekcijas nebuvo girdėjęs. Todėl nebūkite bailiai ir nesukite sau galvos dėl švaros, užteks viską nuplauti vandeniu.

3. Alaus virimas – kūrybinis procesas, čia nebūtina vesti užrašus, skaičiuoti santykius, temperatūras, cukraus kiekius ar panašius dalykus. Tegul botanikai tuo užsiima. Viską darykite iš akies. Priskirti alų kokiam nors stiliui galėsite vėliau, jį išvirę ir paragavę. Nesidalinkite savo receptu su niekuo.

3. Taupykite laiką ir medžiagas. Naudoti daug brangaus salyklo nėra reikalo – jums visuomet pagelbės kilogramas kitas cukraus. Salyklą pirkite dideliais kiekiais, sumaltą. Taip pigiau. Laikykite jį drėgname rūsio kampe, kad neperdžiūtų.

4. Mielės yra mielės, jei jūsų uošvienei gaunasi puikus pyragas su paprastom kepimo mielėm, gausis ir alus. Nereikia jokių starterių ar rehidratacijų o brangios importinės mielės yra tik tam, kad patuštintų jūsų kišenę.

5. Misą pastatykite rūgti kuo šiltesnėje vietoje, geriausiai prie radiatoriaus ar ant šildomų grindų – mielės mėgsta šilumą. Dar geriau jei vieta bus saulėta.

7. Kasdien atidarykite fermenterį, pauostykite, paragaukite, pamatuokite ir kitaip patikrinkite rūgimo procesą. Galite pamaišyti šaukštu.

8. Po 2-3 dienų, kai alus paviršius jau neputoja, galite pilstyti alų į butelius. Prieš tai į kiekvieną butelį įpilkite po pusę šaukštelio cukraus. Kuo netiksliau pilsite cukrų, tuo įdomesnį rezultatą gausite, juk siurprizai visuomet džiugina. Jei po 3 dienų alus paviršius vis dar suputojęs, reiškia jis rūgo pernelyg šaltai.

9. Alui brandinti idealiausiai tinka skaidrūs buteliai – laikykite juos saulėtoje vietoje, taip atskleis visas alaus grožis.

9. Po keleto dienų galite gerti savo alų:

Skanaus!