Girtas arbūzas

Turbūt jau ne vienas yra girdėjęs apie tai, o gal turbūt ir valgęs tokį arbūzą, bet pabandžiau ir aš, tai papasakosiu kaip ir ką darėm. Aišku neslėpsiu, kad pirma „paknisom“ truputėli internetą ir pasiskaitėm kaip žmones tai daro. Na čia tarp kitko. Pirma, aišku, reikia pasėti arbūzą, na aš neturėjau dirvos – tai pasėjau balkone. Ir iš tikrųjų nemaniau, kad kažkas iš to gausis, bet ėmė ir išdygo po to augo, augo ir išaugo.

Saulė švietė, dienos bėgo ir taip pas mane augo arbūzas. Kad nekabėtų suklijavau tokį šiokį laikiklį arbūzui. Aišku būtų paprasčiau nusipirkti arbūzą, bet tai koks džiaugsmas kaip kas rytą pasižiūri, o jis vis didėja.

Dar ūktelėjo, mažai jau liko laukti iki kol galėsim leisti alkoholio į jį.

Arbūzą, kai subrendo iki reikiamo dydžio, nuskynėm ir nešėm jį į kriauklę plauti. Nes vistiek švara, manau, yra gerai. Ir pradėjom, man regis, pati svarbiausia ir įdomiausia darbą.

Susiradome puodą ir į jį įstatėme mūsų eksperimento dalyvį. Tam, kad tvirtai laikytųsi ir, neduok dieve, neišgriūtų, ir neišsipiltų – tas stebuklingas skystis. Kaip visi žino geriau tėvas nuo stogo jei lašas ant žemes ar kažkaip panašiai.
Paėmėm peilį ir skrodėm skylę, na kaip sakoma pramušėm „cėlką“.

Sekantis veiksmas buvo labai atsakingas, kad tik neprapilti nei lašo. Įkišom į makštį butelį ir laukėm. Maniau, kad apvertus butelį turėtų iš lėto subėgti, na laikas bėgo, bėgo, bet nemažėjo tas skaidrus gražus skystis… Tad jei jus mėginsit ir ne bėgs niekas, tai tiesiog truputi buteli ištraukit pripilat makštį pilną ir palaukiat. Susigers ir vėl taip, kol išpilsit viską.,

Kaip viska supylėm, mūsų arbūzas keliavo į šaldytuvą. Šaldytuve laikėm tikriausiai kokias dvi paras. Turbūt būtume anksčiau dar jį išėdę, nes labai nekantraudami laukėm, Bet internete buvom pasiskaitę jog iki penkių parų patartina palaikyti. Gerai, kad turėjom pašalinės veiklos, tad ir prabėgo tos paros gana greit. Ir iš tikrųjų, nė nežinau kiek jį reikia laikyti, jei kas darė taip, butu gerai, kad pakomentuotumėte kiek jus laiko laikėte šaldytuve arbūzą.

Na štai ir pjaustėm, valgėm, rijom ir nežinau kaip mes dar jo nebandėm valgyt. Tiesa galima sakyti dviese per vakarą suėdėm pusią arbūzo. O jei kalbėti apie apgirtimą tai nebuvau visiškai blaivus, vairuot turbūt negalėčiau. Norėjosi labiau atsigert. Deja,- arbūzo jau nebesinorėjo daugiau. Jei atvirai, – man nepatiko, bet tikrai nesigailiu ir manau kada nors reiks pamėginti dar kartą tik truputi kitaip. Aš bevalgydamas apkalbėtąjį arbūzą pamasčiau, kad jei žmonėms patinka kažkas keisto ir nelabai skanaus, tai vietoj degtinės puikiai tiktų samanė, tada jaučiu skonis butu dar labiau nepakartojamas.