Alaus ir sūrio tuoktuvės

.

Tvirtinti, jog vynas ir sūris visiškai nedera, yra pats geriausias būdas pašnekovui nustebinti. Ypač jei kitu sakiniu pasakysite jog sūris ir alus yra ideali kombinacija. Iš tiesų, alus ir sūris „poruojasi“ taip gerai, jog ragaujant nesijaučia, kur baigiasi vienas ir prasideda kitas.

Alus ir sūris yra panašios kilmės, todėl natūraliai dera vienas su kitu. Ekspertai tvirtina, jog yra keturi pagrindiniai elementai, užtikrinantys sūrio ir alaus suderinamumą: apynių kartumas, rūgštingumas, alkoholio kiekis ir karbonizacija. Jie padeda sumažinti sūrio riebumo pojūtį ir atsigaivina burną, o kai kuriais atvejais pabrėžia sūrio skonį. Salyklų ir mielių įvairovė sukuria derinius, puikiai tinkančius nuo minkštojo iki pelėsinio sūrio.

Kai maistas derinamas su gėrimais, dažniausiai ieškome arba skonių harmonijos, arba kontrasto. Sūris su vynu tinka tik kontrastuodami. Alaus ir sūrio harmoniški deriniai taip pat puikiai tinka kaip ir kontrastingi.

Čederis ir Indian Pale Ale. Mocarela ir pilzneris. Ementalis ir dopelbokas. Šabišiu (chabichou) ir kvietinis. Rokforas ir belgiškas elis. Ne, ne, ne apie šios „nusilaužk liežuvį“ sūrius šį kartą kalba. Tie, kas mėgsta baidarių žygius, galbūt jau esate girdėję Dargužių kaimelį prie Merkio. Jame ne tik nuomoja baidares, bet ir gamina tikrą lietuviškai prancūzišką sūrį.

Sūrininkų namai – nedidelė bendruomenė, propaguojanti ūkininkavimą gamtoje. Čia, Dargužiuose, jie patys augina gyvulius, patys juos melžia ir patys fermentuoja bei nokina sūrius. Namai atviri visiems svečiams, vasarą organizuojami kultūriniai – gastronominiai renginiai. 2012 m. gegužės 2d. įvyks naujo sezono atidarymo šventė, prijaučiantys – sudalyvaukit.

Norint paskanauti Sūrininkų namų sūrių, vilniečiams nebūtina važiuoti 50 kilometrų Varėnos link. Kiekvieną sekmadienį salotų bare „Mano guru“ veikia sūrininkų turgelis. Apie šį salotų barą parašysime kada nors vėliau, kai blogo tema pasikeis į „Pingvi – negerk linksmai“. O kol kas ragaujame čia įsigytus sūrius iš Dargužių.

Kadangi turgelis tai ne maksima, radome tik tų sūrių, kurie tuo metu jau buvo pakankamai subrendę (o jie nokinami nuo kelių savaičių iki kelių mėnesių), ir kurių tuo metu ūkininkai turėjo. Su alum gi situacija sunkesnė. Kaip sau norit, nebežinau vietos, kur Vilnuiuje galima būtų rasti padorų mažųjų aludarių alaus asortimentą. Net „Alaus radaras“ nepdeda. Gal Alaus kolonėlėje? Jonai, ką gero turit pas save?

Ožkos bandukė. Valdo ir Rasos ūkis.

Sąlyginai neilgai brandintas, mėnesiuką ar pusantro, bet jau ganėtinai kietas ožkos pieno sūris. Neblogas, su teisingu ožkytės skoniu 🙂

Žan-Žakas. Valdo ir Rasos ūkis.

Su tvirta plutele, viduje minkštas karvės pieno sūris, tirpstantis burnoje. Verta išbandyti.

Spira.Valdo ir Rasos ūkis.

Labai trumpai brandintas, lengvo skonio ožkos pieno sūriukas. Gal net šiek tiek beskonis. Tiktų salotoms, su uogiene, gal net sriuboms. Nors suragavome ir su alučiu.

Tepamas sūris. Andriaus Jokubausko ūkis.

Kiek primenantis varškę, nerūgštus sūris indeliuose. Labai tiktų žolelės, reikės kitą kartą pabandyti su jomis.

Šviežio pieno sūris. Gintos ir Juozo ūkis.

Karvės pieno gelsvas sūris. Gal kiek karstelėjęs, tačiau kai kuriems ragautojams netgi labai patiko.

Skanaus!

 

Kategorijos: Degustacijos | Įrašo nuoroda.

8 komentarai

  1. Regis:

    Nusišnekėjot, gerbiamieji. Riebiai.
    Pasidomėkite, prieš rašydami: http://www.vynogidas.info/index.php?id=16,97,0,0,1,0

  2. Rad:

    Pamirškit vyną! 🙂 alus ir sūris yra geresnis derinys.
    http://www.youtube.com/watch?v=6Zwi__PCal0

  3. Artis:

    Spėju, kad autoriai remėsi šaltiniu: „The Brewmaster’s Table“ knyga? 🙂
    Knygos autorius, nagrinėdamas alaus stilius, visoje knygoje gausiai pateikia argumentų kodėl alus+maistas (tuo pačiu minimas ir sūris) geresnė pora nei vynas+maistas.
    Pvz. karbonizacijos nauda ragaujant: burbuliukai, kaip šepetukas nuo liežuvio nugremžia prieš tai buvusį skanėstą ir pravalo visus skonio receptorius 🙂

  4. Alaus kolonėlė:

    Net, nežinau koks mažųjų aludarių alaus asortimentas būtų „padorus“ 🙂
    Ką parodėte nuotraukose beveik viską turime (išskyrus Jovarų Šnekutį), o jei informacijos reikia tai pilstome (iš mažųjų aludarių):
    Paliūniškio „Senolių senovinį“
    Piniavos „Raudonųjų dobilų““
    Davros „Varniukų“
    Butautų dvaro šviesųjį
    Miežiškių bravoro „Velykinį porterį“
    Dundulio „Gryną“
    Joaldos „Pasvaliečių lengvą“
    Jau pačių aludarių išpilstyti:
    Piniavos „Laukinių aviečių“
    Dundulio „Dounkelis“
    Paliūniškio „Medutis“
    Paliūniškio „Laukinių apynių“ (turime tik kaip kada)
    Kupiškio alaus „Kupiškėnų šventinis“
    Kupiškio alaus „Keptinis“
    Kupiškio alaus „Magaryčių“
    Taruškų bravoro „Kanapinis tamsus“
    Taruškų bravoro „Kanapinis šviesus“
    Butautų dvaro „Boiko“
    Ir kartais bangom būna dar kokių nors 🙂

    Rašykit, ko dar trūksta iki padorumo 😀

  5. hmm:

    Pirmajam – fuj, kokia pagiezinga pirmoji straipsnio pastraipa.. Net neskanu pasidare 🙂 Nes gi vynas geriausias, ka cia tas alus, o juo labiau Cola… Fuj.
    O tema labai smagi ir idomu, aciu blog’o autoriui. As, kaip alaus megeja, perskaiciau su malonumu. Ir dar nebuvau zinojus apie toki surio „turgeli“, reiks apsilankyti. Aciu!

  6. Rad, na gaila jog radaras nepadėjo, nors tikrai galima vilniuje ne tik kolonėlėje rasti – asmeniškai bambalynė patinka,-apstu lietuvišku mažųjų aludarių alaus, gaila radaras to neparodė, dėl to šiandien ir patvarkysiu bambalynės asortimentą 🙂

    • nusivyles:

      ir pridekim, kad Bambalyneje didziausios kainos lyginant su kitais- Alaus kolonele, Alaus tradicija, AlusLT ir t.t.

  7. Patinka, kai straipsnį skaitai ne iš pareigos, bet iš
    malonumo. 10/10

Komentuoti: kaip suliekneti Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.