Alaus naujienos

Ponai ir ponios, pristatome sezono žiema-pavasaris 2013 naujienas. Lengvu rankos judesiu mūsų puikus alus virsta… virsta… dar puikesniu! Tai, ką gėrėte vakar, buvo tiesiog alus, šiandieną jis dar geresnis, iš dar tyresnio vandens, dar tikresnio tikro salyklo, žinoma, gamintas rankomis ir pagal senąsias protėvių tradicijas. Va taip mus bando kasdien įtikinti. O kas iš tiesų naujesnio?

Kalnapilis. Grand select
5,4% alk. Sudėtyje aromatiniai Select ir Brewers Gold alyniai, kartieji apyniai.

Štai Kalnapilis savo Grand alų ėmė ir padarė dar grandesniu. Dar tvirtesne puta, dar sodresne palva (kas ta palva, žino nebent šio banerio dešinėje „dizaineriai“), dar turtingesniu skoniu. Tik nežinia ar skanesniu. Bet juk tai neesminis dalykas, tiesa? Svarbiausia, jog buvo naudojam kilmingieji apyniai! Na, dar tyras vanduo ir kruopščiai atrinktas 100% miežių salyklas. Du reklaminiai sakiniai, o juoko pusei dienos. Na, bet per daug nesigilinkim į reklamini bullshitą.

Visų pirma, strategija leisti visai kitą alų tuo pačiu vardu atrodo gan keistai. Kodėl? Kai tas pats alus leidžiamas skirtingais vardais aš dar suprantu, nors tai panašiau į pirkėjų mulkinimą. Bet kodėl alus, besiskiriantis pagal sudėtį, išvaizdą, skonį gauna tą patį vardą?

O naujas alus iš tiesų tamsesnis, tam pasitarnavo „100% miežių salyklo“, senojo Grando sudėtyje buvo ir nesalykliniai miežiai, ir kviečiai. Tiek vieno Grand, tiek kito puta skysta ir nepatvari. Skonis? Naujasis sunkesnio kūno, kiek labiau link saldumo ir link „vyrų alaus“ stiliaus, o ta tendencija jau pradeda erzinti. Senasis Grand turi labiau išreikštą salyklinį skonį ir lengvą kartumą, kuris naujajame ne taip jaučiamas.

Tiesa, kai savo „kolekcijoje“ turi kelis vienas nuo kito nedaug kuo besiskiriančius lagerus su tais pačiais Saaz apyniais, gal vieną kurį ir reikia pakeisti.

Klipai be fantazijos:

Beje, Prestižiniame Britanijos alaus konkurse The International Brewing Awards 2013 Kalnapilio 7:30 alus iškovojo aukso medalį nominacijoje Strong lager (Stiprusis lageras).

---

Kupiškio alus. Leičių skrudintas.
6 % alk.
Virtas panaudojant keturis salyklus tame tarpe ir unikalų Šaro skrudintą.

Leičiai – LDK laikų tarnybinio sluoksnio žmonės, patarnavę karo žygiuose, rinkdavę muitus, naujose kunigaikščio valdose įtvirtindavę jo valdžią. Vėliau iš jų palikuonių išaugo uolūs valdininkai, muitininkai, policininkai ir KGB bendradarbiai. Dar Leičiais vadinasi alinė Vilniaus centre, kurios užsakymu šis alus ir buvo išvirtas. Tiek moksliškai pipedinių žinių.

Tarkim, kažkuriam ten 14 amžiuje Lietuviai virė alų. Bet ką norėjo pasakyti Kupiškio aludariai, etiketėje išdidžiai įrašę „Istorinis Baltų alus“? Tai istorinė restauracija ar pernelyg didelis susireikšminimas?

Pats alus ir atrodo, ir kainuoja prabangiai. Na, tiek Leičiai, tiek Bambalynė – ne darbo klasei, čia nebent tiems „viešųjų pirkimų“ biurokratam ir „neviešosios kontrabandos“ muitininkam, kurie yra tų anų LDK valdininkų palikuoniai.

Bandome atkimšti prabangųjį butelį. Iš pradžių traukiam šampaninį kamštį ranka. Kai tas nepadeda, imamės vyno kamščiatraukio. Po jo į darbą keliauja šakutė, peilis ir, galiausiai, durų stakta. Idėję tiek jėgų į paprasčiausią butelio atidarymą, negalime nesididžiuoti mūsų protėviais, kurie, pasak tos pačios legendos, tokius alaus butelius atkimšdavo dantimis.

Spalva graži. Puta irgi graži. Kvapas išduoda, jog bus kiek spėjęs pabosti karamelinis alus. Skonis tvarkingas, be kokių nors priekaištų kokybei, tačiau dominuojanti karamelė ir jos sukuriamas saldumo įspūdis smarkiai disonuoja su gana stipriai jaučiamu kartumu. Tiesiog kažko čia per daug, arba ne į temą. Lyg ir būtų tvarkingas karamelinio bei deginto salyklo alus. Lyg kartokas porteris. Bet nesiriša į vieną, ir tiek. 12 Lt nevertas.

---

Mozūrų darykla. Lionkavos karamela
5,6% alk.

Pakruojiškiai pokštauja, užrašydami pavadinimą Žiemgalių (ar kokia?) kalba.

Nors ir visiškai neputojantis, jau iš kvapo alus pasirodė įdomus. Tamsus, drumstas. Skonyje degintas salyklas, šiek tiek karamelinio ir maloniai derantis apynių kartumas. Ir tas keistas skonis, kuris užsiuodė kvape, lyg natūralios odos, lyg dūmo. Įdomiausias alus iš šio mėnesio apžvalgėlės. Užskaitom.

---

Joalda. Karpių dvaro tamsusis.
5,8% alk.

Puiku, geriant alų galima susipažinti ir su kai kuriomis Lietuvos lankytinomis vietomis. Karpių dvaras yra Joniškėlyje, o pavadinimas kilęs ne iš kokių teftelių ar šiaip šprotų, bet dvarininkų Karpių pavardės. Važiuosite pro šalį, užsukite – dvare veikia muziejus.

Visai neputoja. Niekuo per daug neišsiskiriantis tamsusis alus. Jaučiamas lengvas karamelinis saldumas, lyg kokių prieskonių pojūtis, kartumo suteikia apyniai. Įspūdžio nepaliko.

Ir etiketės poligrafija nekokia. Chaltūrina spaustuvė?

---

Utenos. Utenos.

Nieko naujo. Utenos aludariai „ant pavasario“ nusprendė pakeisti logotipą iš pusėtino į baisų. Nežinau, ką ta apversta arklio pasaga turėtų simbolizuoti, bet man labiausiai primena naktipuodžio skerspjūvį. Tačiau, kadangi alus tikslinė grupė yra šiuolaikinis jaunimas, tai jiems, turbūt, logotipas turėtų priminti kilnojamo plastikinio tualeto rezervuarą. Pure poor quality!

Tiesa, ką mes čia sakom, jog nieko naujo, kai patys aludariai teigia, jog alus atsinaujino: skonis tapo išgrynintu, subtilesniu o pats alus skaidresniu. Dar pora tokių „atsinaujinimų“ ir visai nuskaidrės. Netikit? Nulipdykit butelio etiketę, registruokite po juo esantį kodą, laimėkite kelionę į daryklą ir įsitikinkite patys!

P.S. Alų išgėrėm. Pasibaisėtina, bet įprasto sintetinio kvapo/skonio nebuvo. Darykla miltelių pritrūko? Ir Utena kartais nustebina…

---

Jei jau pradėjome apie žaidimus, tai nereiktų pamiršti Tauro akcijos „Vyrai, pasidalinkim milijoną“. Tauro atidarytuvų ir pakabukų šlamštelis baigėsi, dabar tiesiog galima rasti nuo 1 iki 100 Lt po bambalio kamšteliu. Nors labiausiai tikėtina, jog kamštelis bus bergždžias.

Klipas – be fantazijos.

---

Butautų dvaro bravoras. Madona
Alk. 5,9%. Išvirta priešpilnį.

Na štai, Naujo alaus serija jau nebe nauja, dabar tai tiesiog Alus. Ir buteliai sunumeruoti: Madonos alaus išvirta 5081, Porterio 7911, Ainių 5121 butelių. Ir gamintojas dabar nebe Taruškai/Miežiškiai o Butautų dvaro bravoras. Ai, kas ten juos supaisys.

Šį kartą ragaujame aludarės Daivos Traditional bock stiliaus alų Madona (it. madonna < mia donna – mano ponia). Kitaip tariant alus – ponių laimė. Teisybę sakant, šį alų teko atiduoti merginoms, kurios atsisakė Humulupu IPA (apie šia Tauros/Curva Piscis/Dundulio „bombą“ kitą kart), ir kurių jis buvo su malonumu suragautas. Taigi, vėl karamelinis alutis, vėl su karamelei būdingu salstelėjimo pojūčiu. Jaučiasi kartumas, išliekantis ir poskonyje bei lyg kokio puvinio atspalvis. Gal jis skonio ir negadina, bet atrodo kiek neįprastas. Na, gal čia ta „ypatinga gaminimo technologija“ suteikia tokius niuansus. Šiaip, normalus alus.

Beje, kas aludarystėje yra ypatinga gaminimo technologija? Kai kas imasi tokių ypatingų technologijų (žiūr. video). O ką ypatingo daro Butautų dvaro bravoras?

---

Vilkmergės. Proginis.
Alk. 5,5%. Pradinis tankis 15,2%, brandintas 28 d. Nepasterizuotas.
Apyniai: Citra, Styrian Golding. Sukurtas pavasario šventėms.

Etiketėje eilinės Vilkmergės pasakos apie senąsias aludarių tradicijas. Apie kokius viduramžius jūs čia kalbate, jei naudojate amerikietiškus apynius išvestus 2008 metais? Tokių genetinių mutantų mūsų protėviai nei matė, nei ragavo.

Žinoma, pagrindinis skonio ir kvapo akcentas – Citra apyniai, suteikiantys tropinių vaisių: greipfrutų, mangų, papajų, žodžiu, multivitaminų 😉 gaivumą. Kai apyniais atsidžiaugiame, ieškom kas giliau. Oi, ir vėl karamelė… nors salyklas ir „specialiai skrudintas šiam alui“. Na, gerai, čia ta karamelė savo vietoj, Citros apynių nesugeba užgožti, ir šiaip lyg ir viskas gerai, bet va, ir vėl nedžiugina. Po pirmų kelių maloniai nustebinusių gurkšnių apima nuobodulys, ir šio alaus tiesiog nebesinori.

Gražus butelis, solidus, ir kaina solidi.