Alaus naujienos

White selectAlaus skonis labai subjektyvus dalykas. Mes nesame profesionalūs degustatoriai ir neturime tikslo jais tapti. Nors žinoti alaus stilių yra patogu, renkantis kuo pasimėgauti šį vakarą, bet jis nevaidina jokios reikšmės alaus gerumui. Ragaujame alų tada, kada norime, o ne kada reikia. Gal todėl net tas pats alus kaskart gali būti įvertintas vis kitaip: viskas priklausys nuo nuotaikos, kompanijos, alaus taurės, temperatūros, ir, galbūt, šiaip nuo oro.

Tačiau nepastovumu naujo Švyturio projekto „Raudonų plytų alaus dirbtuvės“ alus nustebino. Ragavome gal tris kartus, kartais tas pats alus tai nuvilia, tai pasirodo visai netgi neblogas… Keista.

Trumpai priminsime alaus dirbtuvių idėją: Švyturio daryklos patalpose eksperimentuojama su 100 litrų alaus įranga, pavykę bandymai verdami tradicine Švyturio įranga minimaliu kiekiu – 15 tonų. Tiesa, pirmieji mus pasiekę pavyzdžiai yra sukurti Švyturio aludarės Džuljetos dar iki dirbtuvių įrangos paleidimo.

Taigi, džiaugiamės tuo, ką Džuljeta ir kompanija sugebėjo mums pasiūlyti. Drastiškų eksperimentų čia neradome, tiesiog gražiai įpakuotas neblogas alus už sąlyginai nemažus pinigėlius (4 Lt už 0,33 l bonkutę).

Ungurio kojosRaudonų plytų. Ungurio kojos
Specialios technologijos alus. Lageras.
Alk. 5,3%. Plato 12%. EBC 15. IBU 21. Nefiltruotas. Pasterizuotas.

Na, ką padarysi, kad alaus reglamentas bet kokią iniciatyvą reikalauja vadinti „specialios technologijos alumi“. Skamba kvailai, informacijos jokios nesuteikia, bet biurokratai patenkinti. O viskas dėl to, jog alui darytas „sausas“ apyniavimas brandinimo metu. Džiugu ant etiketės matyti visą informaciją apie alų: koks pradinis tankis, spalva, kartumas. Ir šiaip su pakuotės dizainu pasistengta.

Taigi, lageras. Būtent taip šį alaus stilių siūlo vadinti Lietuvos standarto aiškinamasis žodynas.  O lageryje tegul sau alaus dirbtuvių darbininkai gyvena. Nors ką iš lagero labai tikėtis, bet, pasirodo, moka Švyturys virti alų kai nori. Mielai išgertume dar (net pristatyme šis alus apibūdintas kaip sesijinis), bet daugiau nei dvigubai permokėti nesinori. Suprantama, pozicionavimas Vynotekose reiškia, jog alus ne masėms, o tiems, kam „ne lygis“ pirkti pigiai. Tokį žingsnį apipavidalinimu ir kaina jau buvo žengusi Vilkmergė…

Alus lengvas, nedaug kartus ir labai saikingai kvapnus. Jei lyginsime su neišraiškingais lietuviškais pavyzdžiais, tai, sakytume, visai pavykęs.

Bėganti kopaRaudonų plytų. Bėganti kopa
Kvietinis alus. Witbier
Alk. 4,5%. Plato 11%. EBC 9. IBU 12. Nefiltruotas. Pasterizuotas.
Sudėtyje apelsinų žievelės, kalendrų sėklos, kardamonas.

Atidarius buteliuką ir dar nesupylus į taurę nemaloniai nustebina kvapas.. kas gi padvėsė tame aluje? Ar čia pasirinktos tokios labai egzotiškos mielės, ar su jom, vargšėm, kažkas ne taip nutiko? Tiesa, vėliau tas kvapas kiek išsivėdina, ir galima daugmaž įvertinti rezultatą. Tai, sakot, belgiškas? Sakot dėjot apelsinų, kalendrų ir kardamonų? Gerai, kad pasakėt, nes reikia pasistengti, norint juos pajausti. Dominuoja mielės ir.. kažkoks besiveliantis skonis. Nenudžiugino.

Nežinomas krantasRaudonų plytų. Nežinomas krantas
Ąžuolinis dubbel.
Alk. 6%. Plato 14,7%. EBC 90. IBU 23. Nefiltruotas. Pasterizuotas.

Brandinimo metu naudotos paskrudintos prancūziško ąžuolo drožlės, bet šį kartą technologija ne „speciali“. Na, bala jos nematė. Tačiau, net jei dedamos belgiško stiliaus mielės, tai nebūtinai gausis dubbel‘is. Gal iš stiliaus apibrėžimo ir neiškrito, bet tikėjomės kiek tvirtesnio kūno ir skonio. Įdomus jau vien tuo, kad, ko gero, vienintelis iš pramoninių brandintas su ąžuolo drožlėmis, kurios skoniui suteikia labai įdomų atspalvį. Kiek saldokas, laimei karamelė savo vietoje. Nors bendras įspūdis nėra puikus, bet vertas ragauti.

Džiugina Carlsberg korporatyvinė politika šiek tiek atleist diržus ir leisti aludariams pasižaist (panašūs „crafty“ bandymai daromi ir kitose grupės daryklose), taigi sveikinimai Švyturiui bent minimaliai paįvairinus lietuviško alaus rinką.


Rinką bando „drebinti“ ir Gubernija. Juk ne be reikalo pernai daryklos direktorė V. Dunauskienė gavo metų vadovės apdovanojimą iš paties premjero rankų. „Jūs esate pavyzdys išminties, proto, organizavimo ir supratimo, kaip galima vystyti tiek gamybos, tiek paslaugų sferą“, – teigė pastarasis. 🙂

Winter brewGubernija. Winter brew
Juodasis alus.
Alk. 12%.

Va toks alaus stilius – juodasis alus 🙂 Tiesa, juodu jį galima būtų pavadinti nebent tamsiame juodame kambaryje, kuriame gyvena juoda katė. Alum taip pat sunku pavadinti, bet gal čia tokios šio stiliaus ypatybės. Šiaip 12% nėra toks kosminis skaičius, kad būtų neįmanoma išvirti gerą skanų alų. O dabar turime lietuvišką stiprųjį… į klozetą neišpylėme, bet rekomenduoti taip pat negalime.


O štai Dundulio naujienas vos spėjame ragauti. Toks įspūdis, jog aludariai nusprendė kas mėnesį pristatyti po naują rūšį.

KiečiųDundulis. Kiečių
Gruit elis.
Alk. 5,6%. Virta Panevėžio aluje.

Tikrai ačiū už tokius bandymus, kuriems jokios kitos daryklos nesiryžta. Man kiečiai ir pelynai labai primena sunkią vaikystę, kuomet per vasarą privalėdavome surinkti ir priduoti kažkokį ten kiekį vaistažolių. Paprasčiausia būdavo nupirkti kmynų ir juos paskui atiduoti į supirktuvę, tačiau po kurio laiko jų ėmė nebepriimti, sakydami jog jau ir taip turi per daug. Tuomet priraudavome kiečių, kuriuos išdžiovint nereikėjo didesnių pastangų o ir svėrė jie nemažai. Tokia buvo pirmoji pažintis su šiuo augalu.

Alus su pelynais jau savaime kelia susidomėjimą: pelynai turi ganėtinai specifinį stiprų skonį. Ar pavyks aludariams su juo tinkamai susidoroti? Matome, jog pavyko – rezultatas gavosi tikrai geras. Tikriausiai kiečiai alui suteikia įdomų „tarchuno“ limonado kvapą, o skonyje juntamas pelyno kartumas yra kaip tik toks, kokio norėtųsi: nei per stiprus, bet ir nepamažintas. Visi šie skoniai ir kvapai neužgožia salyklo.
Rekomenduojame net ir tiems, kas nemėgsta Alitos „Pelyno trauktinės“ (kuri, reikia pastebėti, paskutiniu metu visai suprastėjo).

Labas vakarasDundulis. Labas vakaras
Porteris.
Alk. 5%. IBU 21. Virta Panevėžio aluje.

Alus išvirtas pagal namų aludario gvolko receptą. Šokoladinis porteris su juntamu deginto ir karamelinio salyklo skoniu. O jei jau šokoladinis, tai ir šokolado skonis turi jaustis (ir juntamas), kaip be jo. Tiesa, paties šokolado čia nebuvo dėta, bet visai nenustebčiau, jog Dundulis sugalvotų kada nors ir tokį išvirti. Ragaudami alų šiek tiek padiskutavome apie tai, kada porteris virsta stoutu ir atvirkščiai. Neblogas alus, nesvarbu porteris, ar stoutas 🙂 nors norėtųsi kiek didesnio tirštumo, kadangi pasirodė šiek tiek vandeningu.

Waka tuDundulis. Waka tu
Golden ale.
Alk. 5,2%. IBU 25. Virta Širvėnos bravore.

Nors etiketė ir panaši, čia nebus jokių apynių bombų kaip kokiam Dubulte. Apyniai čia tikrai nedominuoja. Tai nebūtinai trūkumas. Šiaip Wakatu – apynių rūšis iš Naujosios Zelandijos, sukurianti lengvą medaus ir biksvito skonį. Paprastas, malonus gerti alus su nedideliu „lietuviškumo“ prieskoniu.


Baltojo tiltoVilniaus alus. Baltojo tilto
Šviesusis lageras.
Alk 5,2%.

Vilniaus alus okupuoja sostinės alaus taškus. Gal būtų ir nieko tokio, bet per tą plėtrą kokybe rūpintis neskubama. Jau nepamenu, kada Vilniaus alaus pilstyklose būčiau gavęs lygiai litrą alaus. Gal kitą kart taip ir nurodykite, jog kaina už 0,9-0,95 ltr? Arba tokie „malonūs“ atvejai, kai su žodžiais „oi, bačka baigėsi“ tau priplila ir visa būrį kažin kokių drumzlių… Fui… Arba alaus negali įpilt, nes baigėsi angliarūgštė.. Kažkodėl tokios nelaimės pas VA dominuoja.

Taigi, rudenį Centriniame univermage atsidariusios Vilniaus alaus parduotuvės „Baltasis tiltas“ garbei aludariai išvirė proginį alų. Kažkokių ypatingų priekaištų šiam alui neturėjome, kaip ir ypatingų pagyrų. Reikia suprasti, nėr blogas, bet ir ne išskirtinis 🙂

BarbakanasVilniaus alus. Barbakanas
Šviesusis Heller Bock
Alk. 6%

Graži etiketė su iškilimais ir iškirtimais. Baisus skaidraus stiklo butelis. Tiesa, ir alaus stilių kažkodėl etiketėje nurodyti pasivarginta. Kaip bock‘ui alaus stiprumas, sakyčiau, kiek per mažas. O pagal skonį – tikrų vyrų alus. Gal palikime jį ten tiems „tikriems vyrams“ prie Barbakano ir dasimušti.

Vilniaus tamsusis kvietinisVilniaus alus.Vilniaus tamsusis kvietinis
Dunkel Weizen
Alk. 5,8%. Nefiltruotas.

Jei pastebėjote šį alų lentynose, sveikiname, jūs labai pastabūs, nes Vilniaus alaus rūšių apipavidalinimas skiriasi labai minimaliai. Taigi, sėdim, ragaujam tą tamsųjį waizeną ir bandom bent kiek pritempti iki tamsaus Erdingerio, Paulanerio ar bent Tucherio. Na niekaip nesitempia, kad ir kiek besistengtume. Arba tempiasi visai ne į tą pusę. Kvapas salyklinis, mielių nei skonyje, nei kvape nėra. Skonis nurūgštėjęs ir be tos rūgštelės praktiškai jokio kito pojūčio ir nelieka. Nepavykęs alus.


White selectKalnapilis. White select
Alk. 5%. Nefiltruotas.
Belgiško stiliaus (witbier)

Iš pristatymo supratome, jog esminis dalykas yra tai, jog šiam alui nereikia citrinos. Lygiai taip pat sėkmingai galima buvo išvardinti dar gal kelias dešimtis ingredientų, kurių šiam alui nereikia. Įskaitant indų ploviklį. Nors kai kurie barai ir indų ploviklio, ir citrinos įdeda, bet dėl visokių iškrypimų nesiginčysime, nediskriminuokime mažumų. O štai ko šiam alui šiek tiek trūksta, tai prieskonių. Vien mielės negali sukurti visko, ko tikėtumės iš witbier stiliaus.

Alų galima būtų pavadinti gana švelniu, jei ne pirmi gurkšniai, kurie gal dėl angliarūgštės? pasirodė ganėtinai rūgštūs (tikrai, kad „nereikia citrinos“), vėliau ta rūgštis kaip ir nublanksta, nors nuosaiki karbonizacija išlieka. Aromato pagrindas – belgiško stiliaus mielės, skonyje salykliškumas ir nedidelis kartumas. Pakankamai neblogas bandymas, juolab, kad Kalnapilis lig šiol neturėjo jokio kvietinuko. Baruose bus atkirtis Švyturio baltam (anas šiaip Vokiško stiliaus), turbūt toks ir buvo pagrindinis tikslas.

Siūloma derinti su salotomis, jūros gėrybėmis, žuvimi, suši ir minkštais sūriais: ožkos, fetos ir kitais.


Ąžuolo alusBravoras Apynys. Ąžuolo alus
Alk. 5,5%

„Bravoras Apynys“ – pernai metais atsidariusi daryklėlė Kaune, alaus galite rasti Alynuose. Tiesa, keista Alyno politika: etiketėje prirašyti vėjų apie kūną ir sielą, o kas gamintojas – nutylėti. Taip pat ten rašo, jog alus virtas (brandintas) su ąžuolo drožlėm. Ąžuolo neradom, matomai jo tik siela likusi, bet ne kūnas. O šiaip alus lengvai geriamas, be jokių pašalinių „lietuviškumų“.


GrynasKauno alus jau nebe Gyvas. Matomai, nepriskaičiavo pagal reglamentą reikalaujamo kiekio mielių, kad galėtų vadintis gyvu. Todėl persivadino į Gryną. Gal ir nieko būtų, tik alumi tokiu pavadinimu jau keletas metų prekiauja Dundulis. Na, bet iš kur jiems žinoti, jie alaus negeria, jie jį verda. Vargas, kai pritrūksta fantazijos.

 

Kategorijos: Degustacijos | Įrašo nuoroda.

3 komentarai

  1. kazys:

    Praeitą savaitę užmačiau, kad ir Kauno alaus Biržiečių jau ne stouts, o juodas alus. Taip ant 0,5 l. butelio parašyta. O ant litrinio bambalio nėra nei to parašyta. Tiesiog alus.

  2. rad:

    Bet tai vargas su tuo „Juodu alumi“ pasirodo. Aš gal dar ne toks žabalas, kad tamsiai rudo (netgi nebaisiai ir rudo) nuo juodo neatskirčiau, bet kažkodėl aludariam atrodo priešingai. Ar čia vėl kokie prieštvaniniai reglamentai koją pakišo?

    • kazys:

      Taip, tik pavadintas tokiu. Ta pati istorija, kaip ir su Burmistro alumi. Tas irgi „juodas“ . Prašaliečiui sunku suprasti, kodėl Kauno alus taip elgiasi. Gal daltonizmas kažką kamuoja?

Komentuoti: rad Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.