Regėjau žydinčią sakurą
Pro dugną alaus bokalo.
Ji buvo nuostabi.
(haiku i temą)
Didžiausias pavasario įvykis Japonijoje – sakurų žydėjimas. Pirmaisiais japoniškos vyšnios žiedais gėrisi visi japonai, ir šis įvykis pažymimas visuose šalies kampeliuose. Parkus ir skverus darbo dienos pabaigoje užtvindo draugų ir bendradarbiu grupės – vietos po vyšniomis būna rezervuojamos jau nuo ankstyvo ryto. Įsitaisę ant kilimėlių po baltai rožiniais medžių vainikais japonai šnekučiuojasi ir geria alų ir sakę. Nuoširdžios kalbos gamtoje tęsiasi iki vėlyvos nakties – juk žydėjimas toks trumpas.
Oficialia žydėjimo šventės pradžia laikoma kai prasiskleidžia sakuros, augančios pagoniškoje šventykloje Yasukuni Tokijuje, pumpurai. Sakuros šiais metais jau sužydėjo Kiote – senojoje Japonijos sostinėje, ir žiedų banga ritasi per šalį link šiaurinių prefektūrų.
Japonijoje, kur ryžių fermentinis gėrimas sakė (tai ne degtinė, kaip ją kartais klaidingai įvardina) turi nacionalinio gėrimo statusą, alus visgi užima garbingą vietą: šių gėrimų populiarumo reitingai ganėtinai panašūs. Tačiau kiekvienas jų reikalauja skirtingo elgesio. Sakę lydi gausi užkanda ar pagrindiniai patiekalai, o alus tarnauja kaip budintis silpnai alkoholinis gėrimas visiems gyvenimo atvejams. Prie alaus tinka nankinmame – sūdyti riešutėliai, bulvių čipsai, jūros gėrybės, sūriai, įvairūs žuvų konservai.
Alų japonijoje galima gerti „viešoje vietoje“. Yra net alaus automatų, kurie jokių ID kortelių netikrina ir darbo laiko neriboja. O Sapporo alaus muziejuje ir įėjimas, ir alaus degustacija nemokama! Tačiau namų aludarystė yra draudžiama, kadangi įstatymas riboja gėrimų, su didesne nei 1% alkoholio koncentracija, gamybą.
(C) kobakou
Nacionalinės aludarystės istorija nėra sena – jokio sulyginimo su garsėjančiu tradicijomis sakės gėrimu. Japonai ėmė vartoti klasikinį alų tik maždaug prieš 200 metų, kai šalis po ilgos saviizoliacijos ėmė megzti ryšius su Senuoju Pasauliu. Iki tol Japonijoje alus nuo sakės praktiškai nesiskyrė – abu buvo verdami panašia technologija ir iš panašių medžiagų. Nors Japoniją tikras alaus jau pasiekdavo 17 a., tačiau pirmoji europietiško tipo darykla susikūrė tik 1869 metais. Ją pastatė kompanija „Kirin“ atvirame užsieniečiams jūrų uoste Yokohama, esančiame netoli Tokio.
1870 metais vyriausybės sprendimu pasisemti aludarystės žinių į Vokietiją buvo pasiųsta ekspertų delegacija. Šios misijos rezultatu 1876 metais tapo alaus daryklos statyba Saporo mieste, šiauriausioje Japonijos saloje Hokaido, kur buvo rasti dideli vandens, tinkamo alui, ištekliai. Naujas šaliai gėrimas ilgai nesvarsčius buvo pavadintas „Bīru“ nuo angliško beer, bet tariamas savotiškai. Pirmosios aludės, pagal stilių primenančios vokiškas smukles, taip ir vadinosi – „biyahooru“ t.y. alaus salė.
Japonai šiandien ne tik seka pasaulines alaus pramonės naujienas, bet ir šią šaką vysto. Neseniai jie išrado mikrofiltracijos technologiją keramikos pagrindu – jos dėka alaus nereikia pasterizuoti. Atskirai galima paminėti egzotišką alaus, išvirto iš miežių, sėklos kurių pabuvojo tarptautinėje kosminėje stotyje, rūšį. Tiesa, šio alaus išvirta tik keli šimtai litrų. 1994 metais sušvelninus mokesčių įstatymą, leidusį alų gaminti tik įmonėms su didesne nei 2 milijonų litrų produkcija per metus, atsirado nemažai smulkiųjų daryklų.
Nors alaus pardavimas per paskutinius mėnesius sumažėjo (manoma, jog dėl žemės drebėjimo padarinių ir ekonominės krizės), jis vis dar karaliauja korporatyviniuose susibėgimuose. Tikram alui konkurenciją sudaro ir happoshu (pažodžiui – putojantis alkoholinis gėrimas) – mažesnio nei 67% salyklo kiekio gėrimai, kurie užėmė nemažą dalį rinkos dėl žemesnių mokesčių.
Etiketas japonams visuomet buvo svarbi kultūros vertybė. Jei gersite alų su japonu, laikydamiesi šių taisyklių parodysite, jog žinote ir gerbiate jų tradicijas.
1. Įpilkite gėrimą savo kolegai, jis įpils jums. Niekada nepilkite sau patys, tai laikoma blogu elgesiu.
2. Jeigu geriate grupėje, palaukite, kol kiti yra pasiruošę, tik tada išgerkite pirmąjį gurkšnį.
3. Pasakykite „kanpai“ (iki dugno) kaip pasveikinimą, padėką ir palinkėjimą laimės.
4. Niekada negerkite kažkieno kito alaus.
5. Niekad nepalikite alaus taurėje. Tai laikoma išlaidavimu.
6. Dėl saugumo ir iš mandagumo, niekada nepalikite japoniško alaus be priežiūros.
Sakurų žydėjimo šventės įvairiose Japonijos dalyse tęsis iki gegužės vidurio, o alaus daryklos dirba padidintomis apkrovomis. Pabandėme japoniško alaus surasti ir Lietuvoje.
Asahi Super Dry
Alk. 5%. Talpa 0,44 l
Pasterizuotas. Sudėtis: vanduo, šviesusis ir karamelinis miežių salyklas, maltozės sirupas, ryžių kruopos, apynių produktai. Pradinis tankis 11%.
Kaip čia šlapias alus gali būt sausas (dry)? Tiesiog alus ilgą laiką fermentuojamas žemoje temperatūroje, leidžiant mielėms suvalgyti visą natūralią sacharozę ir tą rusišką maltozės sirupą, iki paskutinio cukrelio 🙂 Sauso alaus daryklų „karas“ Japonijoje prasidėjo 1987 metais, Asahi daryklai išleidus savo Super Dry rūšį. Po įvairių kitų daryklų bandymų leisti savo dry klonus, kare nugalėjo Asahi.
Asahi – japoniškai reiškia “Tekanti saulė”. Alutis visai geriamas, lengvas, netgi kartumo turi, kas nebūdinga rusiškam alui, bet ne japoniškas ir tiek. Išvirtas Baltikos darykloje Sankt Peterburge. Ir šiaip, „licenciniai alūs“ dažniausiai neturi nieko bendra su tikromis rūšimis. Kaip rodo praktika, jie ne šiaip skiriasi, tai visiškai kiti gėrimai.
Kirin Ichiban
Alk. 5%. Talpa 0,33 l
Pasterizuotas. Sudėtis: vanduo, šviesusis miežių salyklas, maltozės sirupas, apyniai. Pradinis tankis 11,2%
Kirinas – tai mitinis gyvūnas, vienaragis. Jis laikomas klestėjimo ir sėkmės simboliu, gerų žinių nešėju. Šiuo pavadinimu alus gaminamas nuo 1888 metų. 1990 metais pasirodė Ichiban Shibori rūšis, kurios tiesioginį vertimą „pirmo spaudimo“ kas kaip supranta, taip ir traktuoja. Vieniems alus fermentuojamas po „pirmo virimo“, kiti naudoja mistinę „pirmo spaudimo salyklo“ sąvoką. Panašu, jog ta „inovatyvi technologija“ yra paprasčiausias lietuviškas pirmokas, t.y. brandinama tik pati pirmoji nutekinta misa, kas sumažina taninų kiekį aluje.
Tai dar vienas licencinis „japoniškas“ alus iš Rusijos. Buvo verdamas Kaliningrade, dabar, lygtai, gamyba perkelta į pamaskvę. Visokie maltozės sirupai jau yra tapę vienu iš pagrindinių rusiško alaus ingredientų. O gal tik dėl to, jog jiems privaloma nurodyti sudėtį? Įdomu būtų pamatyti lietuviškas etiketes, jei vietoje kažkokių gyvų ir negyvų mielių kolonijų skaičiavimo įstatymas priverstų atskleisti, iš kokių „miltelių“ aludariai verda savo birzgalus.
Kad galutinai nesusigadintumėte nuotaikos, pabaigai dar vienos iš didžiausiųjų trejetuko Japonijos alaus daryklos Sapporo klipas apie tai, kaip verdamas jų alus.
